KP14: ketvirta dalis

Gatvė Palerme. Rizikavau su šiuo filmu. Žinojau, kad jame bus daug dalykų, kurių nemėgstu (italų kalba ir pietietiška kultūra), bet labai jau intriguojančiai atrodė siužetas. Ir šįkart rizika visai pasiteisino. Buvo be galo daug erzinančių dalykų – visa ta išprotėjusi gatvė su klykiančiais vaikais, besimušančiais vyrais ir kudakuojančiomis moterimis, ankšti būstai, kuriuose triukšmo ir betvarkės dar daugiau negu gatvėje. Nesuprantu aš tų italų, tikrai nesuprantu, po pusdienio tokio gyvenimo man pavažiuotų stogas. Bet šalia visos šitos beprotybės buvo įtampos kupini dviejų moterų žvilgsniai ir jų nebyli kova – iki galo. Iki paskutinio kraujo lašo. Abi priešininkės pavaizduotos nuostabiai. Kai daugumą kitų veikėjų norėjosi užčiaupti ir pašalinti iš ekrano, į jas negalėjau atsižiūrėti ir niekaip neišsirinkau, kurią palaikyti.

Paskutinės filmo minutės, per kurias į įvykio vietą bėga landūs kaimynai, fantastiškos. Tobulai išreikštas visas filmo absurdas ir tragikomizmas.

Verdiktas: 9/10.

Nebraska. Papildomi seansai yra puikus dalykas. Jų dėka sugebėjau nueiti į „Nebraską“, kurią pamatyti pagrindinėje programoje pritrūko laiko. Tokį filmą būčiau praleidusi.

Filmas šiek tiek priminė mano mylimą „The Straight Story“, tik blankesnis ir melancholiškesnis. Vėl puikūs ir puikiai suvaidinti personažai, į kuriuos režisierius žvelgia su lengva ironija ar netgi pašaipa – bet ta pašaipa nepikta, o atlaidi ir užjaučianti. Žmonės, kuriuos grįžęs į tą patį miestelį po daugelio metų randi pasenusius, bet nė kiek nepasikeitusius, gyvenantys savo monotoniškus gyvenimus. Senatvė su visais jos ne itin maloniais atributais. Žmonių susvetimėjimas ir bandymas susigrąžinti gal niekuomet net nebuvusį artumą.

Lėta, melancholiška, be galo žavi elegija neišsipildžiusiai amerikietiškai svajonei. Dar vienas maksimalus balas, dar vienas filmas į mėgstamiausių lentyną.

Verdiktas: 10/10.

KP14: trečia dalis

Mandarinai. Smagiausias dalykas „Kino pavasaryje“ yra netikėtumai. Būna, kad filmas, iš kurio labai daug tikėjaisi, palieka abejingą, o labai netikėtai patinka tas, į kurį net nenorėjai eiti. „Mandarinai“ buvo vienas iš filmų, dėl kurių abejojau, o tapo metų atradimu.

Pasakojama istorija labai paprasta, ne kartą girdėta, matyta ir skaityta: mirtini priešai, suvesti aplinkybių, priversti pakęsti vienas kito draugiją. Iš karto aišku, kad ilgainiui tarp šių žmonių užsimegs ryšys, jokio netikėtumo čia nėra, ir būtent šis iš pažiūros primityvus ir banalokas siužetas mane iš pradžių atbaidė. Bet „Mandarinai“ dar kartą patvirtina tendenciją, kad genialumas yra paprastume, o talentingas režisierius net iš nuvalkiotos istorijos sugeba sukurti mažą stebuklą.

Be galo gražus filmas. Kartais juokingas, kartais graudus, kartais – tragikomiškas. Žvilgsnis į karą iš eilinio provincijos gyventojo perspektyvos, kuriam labiausiai gaila, kad per tuos prakeiktus konfliktus toks gražus mandarinų derlius nueis perniek. Nedažnai būna, kad rimtai skauda dėl to, kas atsitinka veikėjams ekrane. Ne tik dėl žmonių – ir dėl viso baigiančio išnykti kaimo, kuriame vyksta veiksmas, ir dėl jau minėtų mandarinų. Ir estų kalba, kartais pasigirstanti tarp rusiškų dialogų – muzika mano ausims.

Filmas be jokių dvejonių gauna aukščiausią įvertinimą ir keliauja į mano visų laikų mėgstamiausiųjų lentyną.

Verdiktas: 10/10.

Lūšies valanda. Neturiu ką pasakyti apie šį filmą. Blankus jis man pasirodė, mažiausiai įsimintinas iš viso to, ką šiemet mačiau. Atrodo, ir įtampos netrūksta, ir konfliktas yra, ir personažai pakankamai įdomūs, bet kažkodėl paliko mane abejingą. Nejaučiau nei pasipiktinimo dėl veikėjo, apie kurį sukasi visas veiksmas, poelgių, nei gailesčio, išaiškėjus tragiškai jo istorijai. Pažiūrėjau, išėjau ir pamiršau.

Tik dabar, berašydama apie filmą, supratau, kas labiausiai man jame nepatiko: per daug ekspozicijos. Nemėgstu aš knaisiotis veikėjų psichologijoje, ne ką labiau patinka, kai tai daro kiti. Labai jau čia viskas buvo sukramtyta ir pateikta ant lėkštutės: taip jis pasielgė todėl, kad jautėsi taip ir anaip, ir panašiai. Žiūrovai ne idiotai, patys sugeba viską suprasti. Vienintelė dalis, kurią buvo tikrai įdomu žiūrėti, buvo vaikystės prisiminimai. Spanguolių vonia bei dangaus arfa – gražiausi filmo momentai, ir ačiū dievui, kad jų buvo neleista pakomentuoti jokiai psichologei.
Aš apsėsta kalbų, bet tai, kad filmas – skandinavų, šiek tiek kilstelėjo jį mano akyse. Ne vien ausiai maloni kalba, bet ir visa šiaurietiškai santūri ir šalta kinematografija.

Verdiktas: 7/10.

Tiems, kurie nepasakoja istorijų. Iš aprašymo visai kitaip įsivaizdavau šį filmą. Tikėjausi didesnio, reikšmingesnio konflikto, o dabar visą filmą neapleido įspūdis, kad naivi vakarietė, pirmą kartą atvažiavusi į dar pakankamai šviežiai krauju sulaistytą žemę, pernelyg jautriai į viską reaguoja. Paskui pačiai pasidarydavo gėda tokių minčių, imdavau galvoti, kad gal tai ir yra vienintelė teisinga reakcija į tokius dalykus, kad negalima lyg niekur nieko toliau ramiai vaikščioti po buvusias masinių žudynių vietas ar miegoti viešbučio kambaryje, kuriame buvo kankinamos ir žudomos moterys. Ir vėl pagalvodavau, kad lengva jai piktintis, atvažiavus iš kitur ir tuoj pat grįšiant atgal, o vietiniams gyventojams labiausiai norisi gyventi toliau. Juk, atidžiau pažiūrėjus, pusė Europos gyvena ant masinių kapaviečių, vienur senesnių, kitur visai šviežių – ir nieko. O kur dėtis? Kasdien keltis ir gulti jaučiant gailestį ir gėdą dėl to, kas kažkada nutiko? Neįmanoma taip gyventi.

Atmetus moralinį filmo klodą, labai patiko pati kelionė, veikėjos bastymasis po svetimą miestą, nuolatinis grįžimas į tas pačias vietas. Aš irgi mėgstu keliauti viena, tad nebuvo sunku filme atpažinti save. Nors vietinė istorija mane jaudina mažiau.

Verdiktas: 8/10.

Darren Aronofsky „Noah“ (2014)

Dar nebaigiau aprašinėti „Kino pavasario“, bet vakar buvau išankstiniame „Nojaus“ seanse ir pasiutau kaip reikalas – sprogsiu, jei neišliesiu. Tai dabar apibambėsiu skersai išilgai.

Pikčiausia, kad labai daug tikėjausi iš šito filmo. Juk Aronofsky, dėl dievo – režisierius, sukūręs „Pi“, „Black Swan“, „Requiem for a Dream“ bei gražiausią filmą kino istorijoje – „The Fountain“. Pirminiai kritikų atsiliepimai nebuvo geri, bet per daug nekreipiau į juos dėmesio – mano numylėtą „The Fountain“ jie irgi buvo išdėję į šuns dienas. Deja, šįkart turiu su jais sutikti. Panašu, kad Aronofskiui negalima duoti didelio biudžeto, nes jis užsižaidžia kaip vaikas, pirmąkart papuolęs į milžinišką žaislų parduotuvę ir nežinantis, už ko griebti. Kai D. Aronofsky yra priverstas save riboti, jis sukuria subtilų ir intymų ambient stebuklą – „The Fountain“. Kai tas pats įspūdingus vaizdus mėgstantis režisierius paleidžia vadžias – gauname išpūstą, pretenduojantį į epiškumą, bet iki jo toli gražu netempiantį „Nojų“.

Gražių vaizdų filme netrūksta, bet jie tokie neišdirbti, jog kartais norisi, kad jų būtų mažiau. Vėl palyginsiu su „Versme“ (iš visų Aronofsky filmų „Nojus“ jai artimiausias, nors ir nelabai kyla ranka juos gretinti): pastarosios praktiškai kiekvieną kadrą norisi stabdyti ir kabinti ant sienos, bet nepamenu nė vieno momento, kuris būtų atrodęs netikras. „Nojuje“ dirbtinių kadrų per akis. Nežinau, ko pritrūko – laiko, profesionalumo, kantrybės – bet kompiuterinė grafika ganėtinai neišbaigta, jeigu badė akį net man, šiaip jau nebaisiai susigaudančiai tokiuose dalykuose. Fantazijos šįkart irgi pritrūko, kliautasi paprasčiausiais gražiais vaizdais, praleidžiant progą paieškoti ko nors konceptualesnio – o juk šita komanda ne kartą įrodė, kad tai sugeba. Kai kurie sprendimai tiesiog juokingi – kai ekrane pasirodė akmeniniai milžinai, akimirkai pamaniau, kad žiūriu anksčiau numatyto laiko išleistą trečią „Hobito“ dalį – Peterio Jacksono vertas briedas.

Pasakojama istorija banali, holivudinė ir kvailoka. Biblinė Nojaus istorija gana paprasta, dramatizmo joje nedaug, bet bandymas sukurti joje konfliktą nelabai pavyko – drama atrodė dirbtinė ir neįtikinama. Kokio velnio reikėjo to mūšio? Nes nė vienas Holivudo epas negali apsieiti be masinės kovos scenos?

Jennifer Connelly dar kartą įrodė, kad ne veltui yra mano mėgstamiausių aktorių sąraše – į ją gera žiūrėti, nors Nojaus žmonos vaidmuo jai gerokai per paprastas. Apie kitus aktorius to nepasakysi. Niekada nebuvau Russell‘o Crowe gerbėja ir po šio filmo tikrai netapsiu, Emma Watson vaidinti taip ir neišmoko, kiti aktoriai irgi nepradžiugina. Ai, dar Anthony Hopkinsas praskaidrina dieną, bet nedaug jam ten buvo ką veikti.

Clint Mansell – absoliutus genijus. Jo muzika pakelia filmą į visai kitą lygmenį; ne kartą norėjosi užmerkti akis ir tiesiog klausytis. Tik jo nuopelnas, kad filme buvo momentų, kurie užgniaužė kvapą ir vertė šiurpulius bėgioti nugara, kai vaizdas susiliedavo su garsu į tobulą, dramatišką, jaudinantį sinchroną. Deja, didesnę filmo dalį tai, ką girdėjau, buvo gerokai aukščiau už tai, ką mačiau.

Verdiktas: skaudančia širdimi ir su nemažu avansu – 7/10.

Knygų iššūkis 2014

Na, pagaliau! Jau buvau beprarandanti viltį sulaukti. Pernai per vėlai sužinojau apie šią akciją, tai labai norėjau sudalyvauti šiemet. Sąrašą susidariusi buvau jau seniai, o nesulaukdama iššūkio paskelbimo porą knygų netgi spėjau perskaityti. Galvojau, gal pagudrauti ir jas palikti sąraše, gi šiemet mažiau laiko bus skaitymui. Vis dėlto pakeičiau kitomis, kad sąžiningiau būtų.

Mano sąrašas:

1. „Kalevala“
2. Susanna Clarke „Jonathan Strange & Mr Norell“
3. Lena Eltang „Akmeniniai klevai“
4. Maksas Frajus „Atėjūnas“
5. Jozefas Frankas „Atsiminimai apie Vilnių“
6. Ričardas Gavelis „Vilniaus džiazas“
7. Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“
8. Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“
9. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“
10. J. K. Rowling „The Casual Vacancy“
11. Herbjørg Wassmo „Dinos knyga“
12. Carlos Ruiz Zafón „Vėjo šešėlis“

Alternatyvios knygos:

1. Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“
2. José Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“

KP14: antra dalis

Sekmadienio ir pirmadienio „Kino pavasario“ džiaugsmai.

Kerai nuo tamsos. Filmas prasidėjo statiškais ramaus ežero vaizdais ir dieviško grožio estiška daina, ir aš nusprendžiau, kad tai bus mano šių metų „Kino pavasario“ atradimas. Pirmoji dalis, apie nedidelę bendruomenę, idiliškai leidžiančią vėsios šiaurės vasaros dienas trobelėje vidury miškų, užtvirtino pirmą įspūdį. Iš pradžių labai erzino drebanti kamera, bet po to apsipratau. Tiesiog velniškai malonu buvo stebėti tuos relaksuojančius, nieko ypatingo neveikiančius žmones. Juo labiau kad teko išgirsti šiek tiek estiškų dialogų, kurie man yra muzika ausims.

Deja, tai buvo tik viena iš trijų filmo dalių. Antrojoje herojus lieka vienas atokioje saloje, ir čia viskas jau nebuvo taip puiku. Nuostabi šiaurietiška gamta, gražūs stambaus arba tolimo plano kadrai... kuriuose vaizdas nesikeičia ištisas minutes. Po maždaug 10-ies minučių kaimynas iš kairės pradeda nevaldomai kikenti, pora žiūrovų palieka salę. Aš mėgstu lėtą kiną, tad ištvėriau, bet net man tas lėtumas buvo perspaustas. Nuotraukų paroda, o ne kinas. Gražių, meniškų nuotraukų, bet vis vien.

Trečioji dalis nukelia į metalo koncertą. Čia jau norėjosi pabėgti ir man. Visiškai nebuvo į ką žiūrėti, nebent į zombiškai išpaišytus muzikantų veidus, beliko tik klausytis muzikos, kuri ne visai mano skonio. Kaimynui vėl kikenimo priepuolis, dar pora žiūrovų išeina. Aš kantri, aš išsėdėjau iki galo, bet jau be jokio malonumo.

Sunku prisiminti kitą atvejį, kai taip smagiai prasidėjęs filmas galiausiai būtų virtęs nuobodybe. Galėjo būti gražus filmas apie nieką, jei kūrėjai nebūtų taip užsižaidę eksperimentuodami. Gaila neišnaudoto potencialo.

Verdiktas: 7/10.

Harmonija. Kol kas iš mano matytų filmų „Harmonija“ sulaukė mažiausiai žiūrovų. Nedidelė salė nesurinko nė 10-ies žmonių, pusė kurių buvo savanoriai, einantys į viską iš eilės. Dokumentika visuomet mažiau populiari už vaidybinį kiną – o gaila, nes filmas pasitaikė visai neblogas.

Kamera seka mažo miestelio pučiamųjų orkestro gyvenimą. Jie repetuoja, ruošiasi koncertui bei paradui, kartu švenčia. Gyvena savo gyvenimus, kurių nuotrupos retkarčiais įsimaišo tarp orkestro vaizdų.

Neturiu daug ką pasakyti apie šį filmą, nors jis man ir patiko. Tiesiog lengva, smagi, neįpareigojanti paprasto gyvenimo dokumentika. Daug minčių ar emocijų nesukėlė, bet salę palikau su šypsena.

Verdiktas: 8/10.

Užsimerkus gyventi paprasčiau. Dievinu kelio filmus, o šiemet festivalis viliojo net keliais. Leidau sau išsirinkti tik vieną ir dabar gailiuosi, nes teko atsisakyti „Nebraskos“, o po to iš visų pusių pasipylė liaupsės tam filmui. Gal kada gausiu progą pažiūrėti. Šįkart nugalėjo „Užsimerkus gyventi paprasčiau“, nes juk Bitlai.

Dieve mano, seniai nebuvau taip smagiai leidusi laiko kine. Nesu komedijų mėgėja, bet čia nebuvo tas filmas, iš kurio kvatotum susiriesdamas, nors šypsena nuo veido nedingo beveik visą laiką. Net ispanų kalba nelabai erzino – štai kas būna, kai filmas patinka. Veikėjams neįmanoma nejausti simpatijos, ypač pagrindiniam personažui mokytojui – jau taip jis norėjo pas Lennon‘ą, kad net graudu darėsi, kai jam nesisekė.

Nebus tai geriausias šių metų filmas, bet smagiausias ir šilčiausias – be abejonių.

Verdiktas: 10/10.

KP 14: pirma dalis

Pirmoji „Kino pavasario“ filmų porcija, suvartota penktadienį ir šeštadienį.

Betliejus. Apie nesibaigiančius Artimųjų rytų karinius konfliktus prikurta daug filmų. Jie dažniausiai būna neblogi, kai kurie netgi visai geri, bet ar buvo šioje srityje kas nors tikrai išskirtinio, nepamenu – bent jau man matyti neteko. „Betliejus“ – vienas iš tų visai neblogų, nors ir ne išskirtinis.

Man patiko realistiškai pavaizduota Palestinos kovotojų situacija. Nes juk neužtenka visiems kovoti prieš bendrą priešą, reikia dar ir pasipešti tarpusavyje, kas kovoja teisingiau, kam priklauso daugiau garbės ir privilegijų. Patiko pagrindinis veikėjas palestinietis – eilinis nelabai daug košės galvoj turintis paauglys, kuriam atrodo labai kieta įrodinėti drąsą apsivelkant prieštvaninę neperšaunamą liemenę ir stojant prieš šautuvo vamzdį. Gana įtikinamai atrodė ir jo ryšys su Izraelio agentu, balansuojantis ant trapios tarpusavio pasitikėjimo ir simpatijos bei priešiškumo kitos barikadų pusės atstovui ribos.

Papildomą balą filmas gauna už pabaigą, kuri man buvo maloniai netikėta – tikrai maniau, kad viskas išsiriš banaliau. Bet banalumo „Betliejuje“, skirtingai nei pernai žiūrėtame panašios tematikos „Alyvmedyje“, nedaug.

Verdiktas: 8/10.

Sniego traukinys. Šito filmo laukiau labiausiai, ir visai buvo dėl ko. Patinka man visokios distopinės, apokaliptinės ir post-apokaliptinės istorijos, ypač kai jos gerai suregztos. Šitas filmas suregztas gerai: gal ne tiek pats pasakojimas, kuriame yra šiokių tokių skylių, bet tai, kaip jis pastatytas. Velniškai paveikus reginys, balansuojantis ant blockbusterio ir ir nepriklausomo meninio kino ribos. Įsivaizduoju, kad bus, kas jį žiūrės vien dėl veiksmo, nes jo daug, jis prasideda nuo pirmos minutės ir vyksta be atokvėpių, įtampa nenuslūgsta per visą filmą. Kovų scenos brutalios, kartais net iki absurdiško lygio. Apskritai absurdo filme daug, jis išlenda netikėčiausiose vietose, ir tai yra viena geriausių filmo savybių. Ko verta vien scena, kai pačiame kruvino susirėmimo įkarštyje abi pusės nustoja kapojusios galvas, kad suskaičiuotų likusias sekundes iki Naujųjų metų!

Sukilėlių personažai gan standartiniai, ne kartą matyti (išskyrus paplaukusių korėjiečių porelę, į kurią žiūrėti tikrai smagu), o vat blogiečiai pirmos klasės atstovai, nors groteskiški ir karikatūriški iki negalėjimo, kur kas įdomesni. Sacharininė pradinukų mokytoja primena steroidų apsirijusį Duracell zuikį, o nuo Tildos Swinton vaidinamos ministrės išvis neįmanoma atplėšt akių.

Apskritai filmas gan tamsus, optimizmo jame nedaug, o komiškos scenos tik dar labiau išryškina situacijos absurdiškumą ir beprasmybę. Tikėjimo žmonija ir šviesia jos ateitimi jis tikrai nesustiprins. Tačiau reginys neeilinis.

Verdiktas: 9/10.

Judas. Nuo rusų kino paprastai laikausi atokiau, bet man labai patinka biblinių istorijų interpretacijos ir dekonstrukcijos, tad susigundžiau šiuo filmu. Ir jis tapo pirmuoju metų nusivylimu. Labai gaila, nes idėja – parodyti Judą kaip simpatingą, tačiau nesuprastą personažą – įdomi, nors ir nenauja, bet jos išpildymas pasirodė nekoks.

Visų pirma mane šiame filme baisiai erzino rusų kalba. Ji mane ir šiaip erzina, o iš biblinių veikėjų lūpų skambėjo išvis groteskiškai. Gal kažkam ji graži, melodinga ir t.t., bet man tai – gezų kalba, ir nieko čia nepadarysi.

Nepatiko man ir pagrindinis personažas. Teko skaityti nemažai liaupsių Judą vaidinusiam aktoriui, bet aš nuolatinio pamišėliškos veido išraiškos ir išpuvusių dantų demonstravimo bei rėksmingų monologų nepavadinčiau gera vaidyba. Labai jau perspausta viskas, dramatizuota iki negalėjimo. Neskanu. Monologai kine man išvis atrodo kažkoks nesusipratimas: jeigu režisierius turi jų griebtis, kad atskleistų veikėjo savijautą ar mintis, vadinasi, jis paprasčiausiai nesugeba to parodyti kitokiais, natūraliau atrodančiais būdais. Ir šiaip labai jau daug garbės tam Judui suteikta, pusiau sudievintas jis toks išėjo, vienintelis iš kvailos avinų apaštalų bandos iš tikro suprantantis Mokytoją ir žinantis, ką reikia padaryti. Netgi kai kurie Jėzaus žodžiai jam suteikti. Kažkokia plokščia man pasirodė šita interpretacija.

Verdiktas: 5/10.

Kino pavasaris 2014

Laukia krūva neaprašytų knygų, bet joms kurį laiką teks pabūti nuošalyje, nes jau rytoj prasideda kino pavasaris. Net virpu viduje, kaip laukiu. Bilietus pirkau daugiau nei prieš savaitę, bet Vingyje jau buvo justi šventės nuotaika. Labai smagu ir šiek tiek pavydu, kai perki 10 bilietų, o prieš tave stovintis žmogus – 30. Kada nors ir aš festivalio proga pasiimsiu atostogas ir žiūrėsiu po 3 filmus per dieną, kol susisuks galva.

Kadangi pernai iš 5 filmų tikrai patiko tik vienas, o kiti buvo labai vidutiniški arba stipriai nuvylė, šiemet velniškai ilgai susidarinėjau savo programą. Labai tikiuosi, kad pastangos atsipirks. Štai ką artimiausias dvi savaites žiūrėsiu (filmų aprašymai paimti iš „Kino pavasario“ puslapio):

• Betliejus. Razis ir Sanfuras tokie artimi, kad beveik pamiršo, kokiomis aplinkybėmis susipažino. Razis dirba Izraelio slaptosioms tarnyboms, o Sanfuras – jaunas informatorius iš Palestinos. Vieną dieną Raziui pavedama užduotis likviduoti ieškomiausią „Al-aqsa“ kankinių brigados lyderį, kuris yra Sanfuro brolis Ibrahimas. Per kruviną susirėmimą Izraelio armija nužudo Ibrahimą. „Al-aqsa“ prisiekia atkeršyti Izraelio teritorijoje. Į planą įtraukiamas ir gedintis Sanfuras. Praradus informatorių Raziui gresia atleidimas iš darbo. Abu vyrai susiduria su neišsprendžiama dilema ir nebėra tikri, kuo gali pasitikėti.
• Sniego traukinys. 2031-ieji. Jau praėjo septyniolika metų po to, kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.
• Judas. Smulkus vagišius Judas ieško lengvo grobio turgaus aikštėje, kurioje Kristus skaito pamokslą, o jo apaštalai renka išmaldą. Judas seka paskui apaštalus, pavagia dalį surinktų pinigų, tačiau nelieka nepastebėtas. Kristus vis dėlto atleidžia sučiuptam vagišiui ir pakviečia prisijungti prie savo pasekėjų. Jis netgi paskiria Judą iždininku. Netikėtas Kristaus pasiūlymas šokiruoja Judą, bet jis sutinka tapti vienu iš apaštalų, nes labai nori sužinoti, kas bus toliau. Pamažu jis perpranta Kristaus žodžių esmę, tačiau mano, kad apaštalai pernelyg aklai tiki savo Mokytoju. Judas nepraleidžia progos pasiginčyti ieškodamas tikrosios tiesos. Tačiau dauguma apaštalų jo nesiklauso, tad Judas jaučiasi nesuprastas. Jo neapleidžia mintis, kad Kristaus mokymai gali nugrimzti užmarštin, jei jis nebus paaukotas. Tad Judas ir nusprendžia išduoti Mokytoją.
• Kerai nuo tamsos. Filme pasakojama apie bevardžio personažo tris gyvenimo epizodus. Be jokios įžangos žiūrovas supažindinamas su jo gyvenimu penkiolikos asmenų bendruomenėje, įsikūrusioje mažoje Estijos saloje. Vėliau vyras nuo jos atsiriboja ir gyvena vienas atšiaurioje Suomijos gamtoje. O trečiasis gyvenimo epizodas – Norvegijoje, vykstant metalo muzikos koncertui su šamanizmo elementais. 
• Harmonija. Mažas miestelis. Sausakimšoje salėje orkestras ruošiasi koncertui, dirigentas prašo tylos. Auštant senas vyriškis žvejoja ir klausosi aplinkinių garsų. Netoliese pražygiuoja karnavalui pasipuošusi grupelė. Savo kambaryje paauglys bando užsidėti kaklaraištį garsiai grojant metalo muzikai. Šmaikštaus filmo režisierius, supažindindamas su maža bendruomene, jos kassavaitinėmis repeticijomis ir dalyvavimais koncertuose, siūlo leistis į garsų harmonijos paieškas.
• Užsimerkus gyventi paprasčiau. Paveiktas egzistencinės krizės, 1966 m. Johnas Lennonas nusprendžia palikti grupę „The Beatles“ ir tapti profesionaliu aktoriumi. Garsusis atlikėjas atvyksta į Almerijos regioną Ispanijoje, kad nusifilmuotų amerikiečių režisieriaus Richardo Lesterio dramoje „Kaip aš laimėjau karą“. Albacetės miesto mokykloje dirbantis anglų kalbos mokytojas Antonio naudoja „The Beatles“ dainų tekstus kaip pedagoginę priemonę. Jis yra ištikimiausias Johno Lennono gerbėjas. Sužinojęs sensacingą naujieną, kad svajonė pamatyti muzikos dievaitį yra pasiekiama automobiliu, Antonio išsiruošia į nuotykių kupiną kelionę. Ispanas trokšta ne tik susitikti su akylai saugomu dainininku, bet ir paprašyti jo kai ko neįprasto. Kad būtų linksmiau, Antonio priima į mažą automobilį autostopu keliaujančius Lennono gerbėjus: gražuolę dvidešimtmetę Belen, kuri dėl nevykusių santykių bėga nuo įpykusios šeimos bei Bažnyčios, ir maištingą šešiolikmetį Chuanjo, pavargusį nuo nuolatinių konfliktų su senamadišku tėvu. Jaunieji pakeleiviai įsivaizduoja Johną Lennoną kaip laisvės ir vilties simbolį.
• Mandarinai. Devyniasdešimtųjų ruduo. Vyksta Abchazijos ir Gruzijos karas. Regione esančio estų kaimelio gyventojai Ivo ir Markusas vieninteliai liko čia. Markusas nori nuimti mandarinų derlių, o Ivo nelabai patinka šis sumanymas. Kai karo veiksmai pasiekia vyriškių kiemą, Ivo atranda sužeistą kaukazietį Achemdą. Nekreipdamas dėmesio į gresiantį pavojų vyras priglaudžia karį savo namuose. Markusas tarp žuvusiųjų atranda sužeistą gruziną ir taip pat apgyvendina pas save. Dabar mandarinų augintojai turi malšinti konfliktą, įsiplieskusį po jų pačių stogu.
• Lūšies valanda. Į kunigę Heleną pagalbos kreipiasi mokslininkė Lisbeta. Jaunas vaikinas, kuris nužudė du senyvo amžiaus žmones, kalėjime bandė nusižudyti kliedėdamas apie Dievą. Jis tapo dalimi eksperimento, kurio metu dovanojant kaliniams gyvūnus bandoma juos sužmoginti, tačiau vaikinas visiškai sužvėrėja. Bijodamos, kad jis vėl norės žudytis, kunigė ir mokslininkė privalo užgniaužti priešiškumą viena kitos atžvilgiu, kad galėtų dirbti išvien. Lenktyniaudamos su laiku dvi moterys pradeda sunkią kelionę į liguisto jaunuolio protą ir sielą.
• Tiems, kurie nepasakoja istorijų. Australijos aktorė ir šokėja Kym nutaria praleisti atostogas žiemiškoje Bosnijoje ir Hercegovinoje. Susiplanavusi kelionės maršrutą pagal patyrusio gido rekomendacijas ji būtinai nori užsukti į mažą Višegrado miestelį, kuris ribojasi su Serbija. Smalsi moteris pasinaudoja patarimu pernakvoti „romantiškame“ viešbutyje „Vilina Vlas“, tačiau naktį ją kamuoja nemiga. Pamažu Kym išsiaiškina Višegrado šiurpius įvykius ir viešbutyje vykdytas siaubingas egzekucijas. Ji jau nebegali būti tiesiog paprasta turistė. 
• Gatvė Palerme. Sekmadienio popietė. Nuo Sacharos pučiantis karštas vėjas atneša į Palermą tvankų orą. Dvi draugės Rosa ir Klara atvažiavo čia dalyvauti bičiulės vestuvėse, bet pasiklydo gatvių labirintuose. Jos atsiduria ankštoje gatvelėje, kurioje neįmanoma prasilenkti dviem mašinoms. Tą pačią akimirką į gatvelę iš kitos pusės įsuka močiutės Samiros vairuojamas automobilis su Kalafiorų šeimos nariais. Dvi mašinos susiduria ir sustoja viduryje gatvelės. Tačiau nei dvi merginos, nei šeimos automobilį vairuojanti senolė Samira nepasiruošusios užleisti kelio. Įsiplieskia tikra kova. Pažįstamiems ir atsitiktiniams vyrams nesiseka perkalbėti tyliais žvilgsniais bendraujančių ir neišlipančių iš mašinų moterų vairuotojų. Nieko panašaus anksčiau neregėję gatvelės gyventojai ima statyti sumas už skirtingas mašinas, nes jiems rūpi, kuri iš moterų vis dėlto pasitrauks pirmesnė. Miestą apgaubia vakaras, stoja naktis, tačiau Rosa ir Samira nepasiduoda. Kęsdamos troškulį ir alkį, jos viena kitai leidžia suprasti, kad tai gyvybės arba mirties klausimas.

Ataskaita būtinai bus čia. Iki susitikimo kine!

Knygų mugė 2014

Kad visi jau atsiskaitinėja už knygų mugę, reikia ir man surašyt savo įspūdžius. Šįmet mugėje praleidau kaip niekad daug laiko: ankstesniais metais atvažiuodavau geriausiu atveju porai valandų, porą metų tingėjau stumdytis eilėse ir išvis nevažiavau. Užtat šiemet sąžiningai lindėjau Litexpo visas dienas, išskyrus sekmadienį (ketvirtadienį, tiesa, darbo reikalais, bet vis tiek). Mačiau, tiesa, nedaug, vos du su puse knygų pristatymus, bet ir nebuvau išsikėlus tikslo visur dalyvaut ir eit. „Antiškos“ pristatymas velniškai patiko, nuo Kaušpėdo neįmanoma atitraukt akių, kad ir ką jis darytų scenoj. Neplanavau pirkt šitos knygos, bet sugundė jis mane. O va J. Melnikas kur kas geriau rašo, nei kalba; paklausius jo, „Maša“ galėjo pasirodyt visiškai neįdomi.

Pavargau, atsižiūrėjau į žmones kokiam pusmečiui į priekį, bet visgi gera matyt tiek knygų ir jų mylėtojų vienoj vietoj.

Pirkinių krepšelis:

Palyginus su kai kurių kitų, nedidelis, bet aš apskritai neperku daug knygų, tai 5 vienu metu man jau yra nemažai.

Užkalnį jau perskaičiau. Kada nors bus atsiliepimai.

Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Šitą knygą perskaičiau jau prieš kelias savaites, bet niekaip nesileidžia aprašoma, nors tu ką. Atrodo, visiškai nesudėtinga knyga, nėra ką baisiai apie ją galvoti, bet apie visas vėliau perskaitytas jau parašyta, o šitai vis pritrūksta žodžių. Bet aš užsispyriau nepradėti naujos knygos, kol nebus pabaigta su šita, tai teks ką nors išspausti.

Ką daryti, kai tau 59-eri, mylima žmona neseniai mirė nuo vėžio, o darbovietė, kuriai atidavei didžiąją dalį savo gyvenimo, praneša, kad tavo paslaugų jiems nebereikia? Atsikeli vieną antradienio rytą ir trini alyva virtuvės stalviršius, nes daugiau neturi kuo užsiimti? Tik virvę ant kaklo ir Anapilin. Prieš tai, žinoma, rūpestingai apėjus visą kvartalą (tai kas, kad nebesi bendruomenės pirmininkas – kas nors juk turi rūpintis tvarka!), užsivilkus geriausią kostiumą (kaip kitaip žmonai aname pasaulyje pasirodysi?) ir skrupulingai įkalus kablį į patį lubų centrą. Taip, kad net sugriuvus namui kablys liktų vietoje. Tik va nevėkšlos kaimynai niekaip neleidžia net nusižudyti kaip padoriam žmogui: tai, nemokšiškai vairuodami, įvažiuoja priekaba į pašto dėžutę, tai kerėpla šeimos galva, nusprendęs sutaisyti antrojo aukšto langą, nudrimba nuo kopėčių ir tenka visą šeimyną boglinti į ligoninę, nes jo nėščia imigrantė žmona juk net vairuoti nemoka (kur tai girdėta!).

Taip prasideda knyga apie bambeklį Uvę. Bus joje dar visko: šaldytų katinų, žydrų individų, bendruomenės kova prieš bejausmius baltmarškinius valdininkus, graži meilės istorija tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių (sakykit, ar galėtumėt neįsimylėti žmogaus, kuris kelis mėnesius kasdien traukiniu važinėja į piešingą, negu jam reikia, pusę ir kelias valandas stypso stoty vien tam, kad galėtų grįžti namo kartu su jumis?), daug daug kikenimo. O kai kur gal net ašarą pavyks nubraukti.

Atskiros pagyros nusipelno knygos vertėja. „Alma Littera“ knygų vertimai dažniausiai būna pobaisiai, bet šįkart likau maloniai nustebinta. Gera skaityti, kaip mažakalbis Uvė kiekvieną pokalbį pradeda nuo „Nu?“, o atsiskyrėlis Sonjos tėvas džiugina kaimietiškomis intonacijomis: „Turiu moteriškę, ale ne namie dabartės“. Kiekvieno veikėjo balsas aiškiai atpažįstamas, ir nors su originalu palyginti negaliu, nė vienoje knygos vietoje nesijautė dirbtinumo ar lietuvių kalbai nebūdingų sakinio konstrukcijų.

Nu negaliu, kaip man patiko šita knyga. Miela, šilta, bet be jokių banalybių, pagardinta atsainiu šiaurietišku humoru. Pats tas šaltam žiemos savaitgaliui.

Verdiktas: 10/10.

Renata Šerelytė „Kokono baladės“

Vienas iš mano neoficialių šių metų knyginių tikslų buvo pažindintis su lietuvių autorių kūriniais. Kol kas visai neblogai sekasi – antra lietuviška knyga iš eilės, laukia dar viena.

Imdama knygą į rankas apie Renatą Šerelytę kaip rašytoją absoliučiai nieko nežinojau. „Kokono baladės“ sudomino aprašymu – ne kasdien juk pasirodo lietuviška fantastinė knyga. Ir ne tradicinė mokslinė fantastika, kurią nebaisiai mėgstu, o iš pažiūros kažkas daug įdomiau.

Anotacija žadėjo gerą dozę keistenybių. Gavau jų su kaupu, net per daug. Prologas suintrigavo, bet po to taip jau viskas keista, perkreipta ir beprotiška pasidarė, kad kartais nebeskanu palikdavo. Iš pradžių atrodė, kad čia bus ne romanas, o atskirų pasakojimų rinkinys, bet vėliau pamačiau, kad jie siejasi tarpusavyje. Tik tai ir privertė skaityt toliau, nes norėjau pažiūrėti, kaip bus prieita iki to, kas buvo rašyta prologe. Kitaip kažkur po „Baladės apie Kentaurą“ tikrai būčiau metusi knygą šalin. Gerai, kad nemečiau, nes vėliau reikalai kiek pagerėjo: antroje knygos pusėje betikslio briedo sumažėjo, tapo panašiau į tai, ką žadėjo nugarėlė: išmoningą, keistą fantastiką.

Panaši į sapną man pasirodė ši knyga. Klampų, tirštą, ne itin malonų sapną, iš kurio sunku pabusti, o pabudus visos jo detalės išsitrina iš atminties ir lieka tik slogus, keistas įspūdis. Kaip tas visose baladėse figūruojantis juodas mazutą primenantis vanduo, per kanalizaciją besisunkiantis iš Žemės gelmių. Stingdantis kosmoso šaltis. Slogi pilkuma, kai nebelieka spalvų. Skraidančios salamandros, atgyjantys krėslai, gyvatiškas apokalipsės pasiuntinys melsvais dantimis. Ir keisti personažai, bandantys toliau gyventi savo gyvenimus išprotėjusiame merdinčiame pasaulyje. Iš jų labiausiai patiko auksabarzdė elfė – pati tikriausia elfė, nors ir nemoka skaityti, geria alų ir žiūri krepšinį. Rašytojas ją vadina „puodų verge“, bet ką jai daryti, jeigu vis intelektualų susirinkimai, į kuriuos tempia sugyventinis, tokie priplėkę, kad jai net svaigsta galva? Belieka uosti įmantrius, gyvenimu alsuojančius kvapus virtuvėje. Ir būtent puodų vergės, o ne intelektualiojo Rašytojo, katinas ateina išsivesti pro Auksines duris. Cinamonu ir vanile kvepiančios durys į auksinę šviesą atsiveria nedaugeliui – tik katėms ir žmonėms. Ne visiems tiems, kurie nešioja žmogišką pavidalą – dauguma jų tėra inspektoriai, viršininkai, rašytojai ir svarbūs visuomenės veikėjai. Iš amžino šalčio ir pilkumos išgelbstimi tik tikri žmonės – elfės ir hiacintais kvepiantys vaikai. Kiti lieka amžinai vegetuoti sušalusioje, tuščiose kosmoso platybėse skriejančioje Pilkojoje planetoje. Arba išskrenda į kitus pasaulius ir virsta puskatėmis.

Keista, pretenzinga, tačiau visgi kažkuo artima knyga. Dėl kačių ir Auksinių durų. Ir dėl to, kad nutilęs, juodo vandens semiamas miestas, kuriame ir vyksta visa beprotybė – mano Vilnius.

Verdiktas: 7/10.

Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“

Kai ši knyga pasirodė knygyne, visiškai neatkreipiau į ją dėmesio. Vien iš pavadinimo nusprendžiau, kad tai bus dar vienas pretenzingas pseudo-intelektualus birzgalas – tokie man dažniausiai atrodo lietuvių autorių kūriniai. Padėjau į šalį net padoriai neperskaičiusi anotacijos. Bet va anądien kolegė užsiminė, kad vieni klientai labai gyrė tą knygą. „Sakė, ten distopija“ – žino, bjaurybė, kaip mane suvilioti. Velniškai mėgstu šitą žanrą, taigi jau po poros dienų tempiau „Mašą“ namo.

Imdama knygą į rankas, tikėjausi kažko orveliško, tačiau J. Melniko piešiama visuomenė iš pirmo žvilgsnio nepanaši į represyvią 1984-ųjų santvarką – veikiau į hedonistinį A. Huxley „Puikų naują pasaulį“. Žemėje gyvuoja viena valstybė, seniai pasibaigė visi karai, nebelikę jokių represinių struktūrų. Žmonės čia gyvena nedideliuose vienos šeimos ūkiuose, dirba vos keletą valandų per savaitę, ir tai tik savo malonumui, kad nenuprotėtų nuo nieko neveikimo. Visus sunkius ir nemalonius buities darbus nudirba storai – žmogaus pavidalo būtybės, prieš daug amžių žiauriu būdu išvestos iš nežmoniškomis sąlygomis laikytų žmonių. Šiais laikais niekam nekyla abejonių, kad storai – ne žmonės: jie nekalba, neturi jokių socialinių įgūdžių, nepasižymi savimone, tad be jokio sąžinės graužimo yra laikomi tvartuose, išnaudojami ūkio darbams, vartojami maistui. Kol saujelė aktyvistų, pasinaudojusių Reicho konstitucija, garantuojančia laisvą žodį bet kokių pažiūrų išpažinėjams, ima kelti nepatogius klausimus, grasinančius iš pamatų sugriauti visą idealią visuomenę. Vieniems tai tampa prakeiksmu, kitiems – išsigelbėjimu, vien dėl to, kad jų ramiame gyvenime vėl atsiranda prasmė, atsiranda už ką kovoti. Valstybė, kurioje neegzistuoja prievarta prieš žmogų, pamindama savo pamatinius principus mėgina užčiaupti neparankius asmenis, tačiau revoliucinga idėja jau paskleista. Kur yra riba, skirianti žmogų nuo gyvūno? Kas mus padaro žmonėmis? Ir ar gali būti, kad storai – tokie patys žmonės kaip tie, kurie juos išnaudoja ir jais maitinasi?

„Maša“ šokiruoja. Daugelyje scenų mano vaizduotė užsispyrusi nenorėjo suteikti storams žmogaus pavidalo, nes tiesiog negalėjau įsivaizduoti tokio elgesio su panašia į žmogų būtybe. Tada natūraliai kildavo klausimas, kaip per kelis amžius turi pasikeisti žmonių suvokimas, kad, matydamas priešais save fiziškai niekuo nuo tavęs nesisikiriantį padarą, aiškiai suprastum, kad visgi tai – ne žmogus, o gyvulys, ir jį skerdžiant (būtent skerdžiant, ne žudant) nekiltų jokių prieštaringų jausmų? Knygos skaitytojams tai sunkiai įsivaizduojama, o jos veikėjams – savaime suprantama. Tuomet savaime kyla kiti klausimai, ne tik apie žmonių elgesį su kitais žmonėmis, bet ir su gyvūnais, už kuriuos save laikome viršesniais. Nelaikau savęs didele jautruole, bet po knygos perskaitymo praėjus savaitei kažkaip vis dar nesinori valgyti mėsos.

Kad pateisinčiau savo vardą, reikia dėl ko nors pabambėti, tai pasakysiu, kad man nelabai patiko knygos pabaiga. Labai jau lengvai viskas išsirišo pagrindiniams herojams, o ta iš kažkur nukritusi paraleli plotmė – nei šis, nei tas. Deus ex machina kažkoks. Tokiai knygai norėjosi ko nors įspūdingesnio – nesvarbu, gero ar blogo, bet apimančio visą visuomenę.  Nepatiko ir pabaigoje išryškėjusi „tiesa“ apie Reicho valstybę – na kam to reikėjo? Būtų buvę kur kas prasmingiau, jei knyga ir būtų likusi pasakojimu apie iš pažiūros idealioje santvarkoje, kurios teisingumu nuoširdžiai tiki tiek jos kūrėjai, tiek eiliniai gyventojai, kylančias abejones ir neišvengiamą tokios santvarkos neįmanomumą. Kam reikėjo kažkokių, kad ir neįvardytų, blogiečių, kuriems galima suversti visą atsakomybę.

Nepaisant prėskokos pabaigos, tai stipriausia, ką skaičiau per gana ilgą laiką.

Verdiktas: 10/10.

David Lynch „Pagauti didžiąją žuvį“

Cypiau iš laimės, kai pamačiau, kad „Tyto alba“ išleis šitą knygą. David Lynch yra toks žmogus, į kurio galvą man visada labai norėjosi įlįsti ir pažiūrėti, kokia velniava ten dedasi. Negali gi iš niekur nieko atsirasti tokie briedai, kaip jo filmuose. Tai vos tik knygai pasirodžius knygyne, čiupau dar šviežią ir nešiausi namo, tikėdamasi nemenko skaitymo malonumo.

Perskaitymui užteko poros valandų. Knygelė nestora, autorius rašo lakoniškai, kai kurie skyriai sudaryti vos iš kelių sakinių. Jei būtų reikėję už tai mokėti savo pinigais, jausčiausi šiek tiek apgauta, nes nors leidimas ir išskirtinai gražus, daugiau nei 30 Lt už tokios apimties knygą atrodo kažkaip neadekvačiai. Turinys, deja, irgi pasirodė ne visai tai, ko tikėjausi. Knygą sudaro Lyncho pamąstymai apie kūrybą, kiną bei transcendencinę meditaciją. Tai va, tos meditacijos man ten buvo gerokai per daug. Pasikartojantys patikinimai, kaip ši išlaisvinanti sąmonę ir didinanti kūrybiškumą, atsibodo jau po kelių skyrių, juo labiau kad autorius nepateikė jokių konkrečių pavyzdžių, kaip ta meditacija jam padėjo kūrybiniame procese. Pabaigoje gerbiamas režisierius it kokia mis Pasaulis pradėjo pezėti apie visuotinę taiką, tai išvis nesmagu pasidarė. Kažkokia meditacijos reklama, ir tiek. Gerai dar, kad knygos gale nebuvo kokių nors dvasinių guru kontaktų, o tai visai būčiau praradusi pagarbą autoriui.

Kur kas įdomesnės man pasirodė šen bei ten pamestos nuotrupos apie Lyncho filmus, tik kad labai jau mažai jų buvo. Pora trumpų skyrių apie „Mulholland Drive“, „Blue Velvet“, „Inland Empire“, „Twin Peaks“, dar kažką. Vos viena vargana pastraipa apie tokią nelynchišką, tačiau mano numylėtą „The Straight Story“. Gal kiek daugiau buvo režisieriaus pamąstymų apie filmų kūrimą apskritai, bet jie dažniausiai labai abstraktūs: kalbama apie kažkokias idėjas, ir tuo viskas pasibaigia. Labiausiai patiko Lyncho požiūris į filmų (ar apskritai bet kokio meno kūrinio) interpretaciją, kuris labai panašus į maniškį: nereikia filmų per daug aiškinti ir analizuoti, tiesiog pasinerti į filmo pasaulį. Intuityviai suprantame kur kas daugiau, nei galime išreikšti žodžiais. Šiek tiek juokinga, kai režisierus, apie kurį ne kartą sakyta, jog jo filmus supranta tik jis pats, ima aiškinti, kad „filmas turi būti savaime iškalbingas“ ir „absurdiška, jei režisieriui reikia pasakoti, ką filmas reiškia“. Tokių žodžių labiau tikėčiausi iš realistinio kino kūrėjo. O Lynchas kuria keistus filmus ir jų nekomentuoja. Ir gerai. Per daug knebinėjimosi tik sugadina įspūdį.

Apskritai knyga šiek tiek nuvylė. Langelis į režisieriaus smegenis šiek tik prasivėrė, bet ne tiek, kiek norėjosi.

Verdiktas: 8/10.

Jean Teulé „Savižudybių krautuvė"

Kai parsinešiau šitą knygą, mano su literatūra nelabai draugaujanti teta pakomentavo: „Kokias čia nesąmones skaitai?“ Paskui nusičiupo ir visą vakarą kikeno bei garsiai skaitė ištraukas. Geras ženklas, pagalvojau.

Pradžia tikrai buvo smagi ir daug žadanti. Apie tokią pačiuožusią šeimynėlę, pačiuožusiam ateities pasauly pardavinėjančią vieną už kitą kūrybiškesnius nusižudymo būdus. Tėvai idėjiškai puoselėja parduotuvę, migrenų ir neurozių kamuojamas vyresnysis sūnus užsidaręs savo kambaryje generuoja genialias masinių savižudybių idėjas, nevykėle ir baidykle besijaučianti dukra bando atrasti savo vietą šeimos versle. Šeimynėlės gyvenimas būtų niūriai idiliškas, jei ne jaunėlis sūnus, kažkoks nesusipratimas, gimęs tėvams nusprendus išmėginti konkurentų siūlomą produktą – suplyšusį prezervatyvą. Produktas pasirodė tikrai nevykęs: užsikrėsti lytiškai plintančia liga ir pakratyti kojas nė vienam nepavyko, o štai sūneliui smegenyse kažkas susisuko. Išėjo nei šioks, nei toks: dar kūdikis būdamas pradėjo šypsotis, o augant problemų vis daugėja: tai nei iš šio, nei iš to ima niūniuoti, tai debesis krautuvėlės kieme gaudo, o baisiausia, kad visuose dalykuose mato tik gerąją pusę. Tėvai neišmano, ko imtis, o vaikis iš pradžių lėtai ir nepastebimai, o vėliau vis užtikrinčiau ima keisti ne tik savo šeimos, bet ir su pasauliu nusprendusių atsisveikinti krautuvėlės klientų gyvenimus.

Absurdo ir juodojo humoro knygoje netrūksta, ypač pirmoje jos pusėje. Užtat man pritrūko ryškesnio siužeto, įvykiai dažnai atrodė nelogiški ir pritempti, ypač istorijos pabaiga. Ilgainiui autorius vis dažniau ima nuklysti į keistus pafilosofavimus ir veikėjų galvose vykstančių konfliktų aprašymus, kurie man ne itin įsipaišė į bendrą gana lengvabūdišką atmosferą. Labai nevientisa man pasirodė šita knyga, kažkas joje man nelipo. Gal koją pakišo tai, kad autorius – prancūzas: nesuprantu aš jų ir viskas, kažkoks keistas tas jų stilius ir mąstysena. Knygos trumpumas man tapo privalumu, nes per porą valandų, kiek užtruko ją perskaityti, nespėjo įgristi. Dar 50 puslapių jau būtų buvę per daug.

Verdiktas: 6/10.