Kai ši knyga pasirodė knygyne, visiškai
neatkreipiau į ją dėmesio. Vien iš pavadinimo nusprendžiau, kad tai bus dar
vienas pretenzingas pseudo-intelektualus birzgalas – tokie man dažniausiai
atrodo lietuvių autorių kūriniai. Padėjau į šalį net padoriai neperskaičiusi
anotacijos. Bet va anądien kolegė užsiminė, kad vieni klientai labai gyrė tą
knygą. „Sakė, ten distopija“ – žino, bjaurybė, kaip mane suvilioti. Velniškai
mėgstu šitą žanrą, taigi jau po poros dienų tempiau „Mašą“ namo.
Imdama knygą į rankas, tikėjausi kažko orveliško, tačiau J. Melniko
piešiama visuomenė iš pirmo žvilgsnio nepanaši į represyvią 1984-ųjų santvarką
– veikiau į hedonistinį A. Huxley „Puikų naują pasaulį“. Žemėje gyvuoja viena
valstybė, seniai pasibaigė visi karai, nebelikę jokių represinių struktūrų.
Žmonės čia gyvena nedideliuose vienos šeimos ūkiuose, dirba vos keletą valandų
per savaitę, ir tai tik savo malonumui, kad nenuprotėtų nuo nieko neveikimo.
Visus sunkius ir nemalonius buities darbus nudirba storai – žmogaus pavidalo
būtybės, prieš daug amžių žiauriu būdu išvestos iš nežmoniškomis sąlygomis
laikytų žmonių. Šiais laikais niekam nekyla abejonių, kad storai – ne žmonės:
jie nekalba, neturi jokių socialinių įgūdžių, nepasižymi savimone, tad be jokio
sąžinės graužimo yra laikomi tvartuose, išnaudojami ūkio darbams, vartojami
maistui. Kol saujelė aktyvistų, pasinaudojusių Reicho konstitucija,
garantuojančia laisvą žodį bet kokių pažiūrų išpažinėjams, ima kelti nepatogius
klausimus, grasinančius iš pamatų sugriauti visą idealią visuomenę. Vieniems
tai tampa prakeiksmu, kitiems – išsigelbėjimu, vien dėl to, kad jų ramiame
gyvenime vėl atsiranda prasmė, atsiranda už ką kovoti. Valstybė, kurioje
neegzistuoja prievarta prieš žmogų, pamindama savo pamatinius principus mėgina
užčiaupti neparankius asmenis, tačiau revoliucinga idėja jau paskleista. Kur
yra riba, skirianti žmogų nuo gyvūno? Kas mus padaro žmonėmis? Ir ar gali būti,
kad storai – tokie patys žmonės kaip tie, kurie juos išnaudoja ir jais
maitinasi?
„Maša“ šokiruoja. Daugelyje scenų mano
vaizduotė užsispyrusi nenorėjo suteikti storams žmogaus pavidalo, nes tiesiog
negalėjau įsivaizduoti tokio elgesio su panašia į žmogų būtybe. Tada natūraliai
kildavo klausimas, kaip per kelis amžius turi pasikeisti žmonių suvokimas, kad,
matydamas priešais save fiziškai niekuo nuo tavęs nesisikiriantį padarą,
aiškiai suprastum, kad visgi tai – ne žmogus, o gyvulys, ir jį skerdžiant
(būtent skerdžiant, ne žudant) nekiltų jokių prieštaringų jausmų? Knygos
skaitytojams tai sunkiai įsivaizduojama, o jos veikėjams – savaime suprantama.
Tuomet savaime kyla kiti klausimai, ne tik apie žmonių elgesį su kitais
žmonėmis, bet ir su gyvūnais, už kuriuos save laikome viršesniais. Nelaikau
savęs didele jautruole, bet po knygos perskaitymo praėjus savaitei kažkaip vis
dar nesinori valgyti mėsos.
Kad pateisinčiau savo vardą, reikia dėl
ko nors pabambėti, tai pasakysiu, kad man nelabai patiko knygos pabaiga. Labai
jau lengvai viskas išsirišo pagrindiniams herojams, o ta iš kažkur nukritusi
paraleli plotmė – nei šis, nei tas. Deus
ex machina kažkoks. Tokiai
knygai norėjosi ko nors įspūdingesnio – nesvarbu, gero ar blogo, bet apimančio
visą visuomenę. Nepatiko ir pabaigoje išryškėjusi „tiesa“ apie Reicho
valstybę – na kam to reikėjo? Būtų buvę kur kas prasmingiau, jei knyga ir būtų
likusi pasakojimu apie iš pažiūros idealioje santvarkoje, kurios teisingumu
nuoširdžiai tiki tiek jos kūrėjai, tiek eiliniai gyventojai, kylančias abejones
ir neišvengiamą tokios santvarkos neįmanomumą. Kam reikėjo kažkokių, kad ir
neįvardytų, blogiečių, kuriems galima suversti visą atsakomybę.
Nepaisant prėskokos pabaigos, tai
stipriausia, ką skaičiau per gana ilgą laiką.
Verdiktas: 10/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą