Jean Cocteau "Orphée" (1950)

Sekmadienį susigundžiau nueiti į „Skalvijos“ kino klasikos vakarą. Šiaip jau nemėgstu senų filmų, bet „Orfėją“ pažiūrėti norėjau nuo tada, kai per kino paskaitas jį išgyrė kritikas G. Jankauskas. Ir ką gi – dar kartą įsitikinau, kad kino klasika – ne man.

Nėra daug ką kalbėt apie tą filmą. Viskas jame mane erzino: nelogiškas siužetas, dirbtinė, perspausta vaidyba, ne laiku ir ne vietoje suskambanti atseit dramatiška muzika, nužudanti bet kokią dramatiškumo užuomazgą, prancūzų kalba. Panašu, kad ne mane vieną: už manęs sėdėjusios panelės filmo kulminacijos metu labai smagiai prunkštė.

Gal aš sugadinta šiuolaikinių filmo kūrimo standartų, todėl man viskas atrodo kitaip. Bet nemanau, kad senesniems filmams reikėtų taikyti kokius nors kitus vertinimo kriterijus. Maždaug: "ai, tais laikais gi viskas primityviau buvo, reikia atleist". Nė velnio. Aišku, kabinėtis prie tokių dalykų, kaip juokingi spec. efektai, būtų nelogiška, visgi kino galimybės 50-aisiais šiek tiek skyrėsi nuo dabartinių. Bet siužeto skylės neatleidžiamos jokiam filmui, kad ir kelintais metais jis būtų sukurtas. Gal kažkada tai ir buvo geras filmas, kai geresnių nebuvo. Gal kažkam liko toks iki šiol. Yra gi žmonių, kuriems ir Chaplino filmai patinka.

Verdiktas: 2/10.

Visgi nebuvo tas sekmadienis toks netikęs, nes pagaliau nuėjau į Valdovų rūmus ir iki soties prisispoksojau į viena už kitą gražesnes koklines krosnis. Kažkoks fetišas man joms. Kada nors gyvensiu bute aukštom lubom Senamiesty ir tokią turėsiu.

Inga Liutkevičienė „Deja Vu. Vilnius 1974-1990“

Pastarosiom savaitėm visai nėra laiko knygoms. Gal ir gerai – kaupiuosi knygų iššūkiui. Tad atsiskaitinėti tenka už senesnius skaitymus.

Kalėdoms suvartojau „Deja Vu Vilnių“. Būtent suvartojau, nes jau seniai bebuvau sugraužusi knygą praktiškai per dieną. Tai, beje, visiškai nereiškia, kad dabar pulsiu aikčioti, kokia nuostabi knyga buvo. Lengvai skaitoma, taip. Įdomi – dažniausiai. Bet galėjo būti geriau.

Knygoje pateiktos sovietinio Vilniaus detalės tikrai įdomios. Labiausiai įsiminė mano numylėto tilto tarp Žvėryno ir Vingio parko statybų istorija: gi pastatė jį ne dėl to, kad kažkam jo labai reikėjo – paprasčiausiai atliko dalių po vieno Rygos tiltų statybų. Išsiaiškinau, kodėl aplink Forum Palace taip dvokia kanalizacija – pasirodo, toje vietoje buvo (ir turbūt tebėra) kažin kokia požeminė kanalizacijos stotis ar koks velnias. Tokių istorijų norėjosi daugiau, ir būtent jų man pritrūko, atrodytų, visai neplonoje knygoje. Deja, daugiau sužinojau ne apie to meto nomenklatūros, o ne Vilniaus, gyvenimą. Didelę knygos dalį sudaro pašnekovo A. Vileikio (nepamenu jo pareigų, bet jos daugmaž atitiko tai, ką daro dabartinis miesto meras) pasigyrimai, su kokiais to meto partijos šulais ar sovietinėmis garsenybėmis jam teko bendraut, kaip vežiojo juos po Vilnių ir Lietuvą ir – svarbiausia – kaip pažindino garbius svečius su vietinės alkoholinės produkcijos asortimentu. Gal kažkam tai įdomu, man – nelabai. Ir šiaip labai jau teigiamai gerbiamasis meras save pateikia: su visais bendrą kalbą rasti sugebėdavo (berods, tik kažkokiam boksininkui ranką per stipriai paspaudė), visi jo iniciatyva vykdyti projektai pasirodė sėkmingi ir reikalingi, jei kažkas nepavyko, tai jis gi iš pat pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs ir sakė, kad reikia daryti kitaip, tik va neišmanėliai jo nepaklausė, visi skundai jo atžvilgiu buvo nepagrįsti ir pateikti priešiškai nusiteikusių asmenų, ir t.t. Kažkaip pradedi nebetikėti ilgainiui ir svarstyti, kaip iš tiesų viskas buvo. Suprantu, kad knygoje, kuri paremta vieno asmens pasakojimais, subjektyvumo neišvengsi, tačiau man pasirodė, kad knygos autorė kiek per daug pataikavo pašnekovui, stengdamasi viską pateikti taip, kaip norėjosi jam pačiam. Vietomis norėjosi aštresnių, labiau provokuojančių klausimų ar komentarų, nes dažniausiai pokalbis taip ir nuslysdavo paviršiumi. Buvo praleista daug progų pasikapstyti giliau: ne kartą pasitaikė, kad A. Vileikis užsimena apie ką nors įdomaus, apie ką man pačiai autorės vietoje knietėtų daugiau paklausinėti, tačiau ši tvarkingai laikosi savo susidaryto klausimų ir temų plano ir nieku gyvu nuo jo nenukrypsta. Šiek tiek spontaniškumo nebūtų pakenkę.

Bendras įspūdis perskaičius knygą panašus, kaip po Fabijoniškes pavaikščiojus – tokia sovietinė pilkuma ir niūruma. Nelinksma visgi buvo tada gyventi, nors ir visai smagiai kai kurios istorijos dabar skamba.

Verdiktas: 7/10.

George R. R. Martin "A Clash of Kings"

Pradeda erzint mane šita epopėja. Pirmą knygą ganėtinai smagiai suvartojau, o va antroji jau strigo, nesiskaitė. Labai jau ištempta viskas; šiek tiek pasistengus visą istoriją būtų galima sutrumpinti perpus ir ji nuo to nė kiek nesuprastėtų. Dabar gi pirmoje pusėje knygos beveik nieko nevyksta, o vėliau tik spėk susigaudyt. Visų tų intrigų man jau per daug, niekada nemėgau tokių dalykų; kraujo marios irgi gerokai perspaustos. Panašu, kad čia tik pradžia, vėlesnėse knygose skerdynių bus dar daugiau: jei taip, tai ką tie penki (ar kiek ten jų) karaliai valdys, kai visi išsipjaus? Išdegintą dykynę?

Personažai irgi kažkokie suprastėję. Du nauji balsą įgavę veikėjai visiškai neįdomūs, nevykėlis uzurpatorius Theon‘as nervino kaip reikiant. Pirmoje knygoje taip patikusi Daenerys pavirto užsispyrusia princese. Sansai vis dar norisi gerai užvožti, kad atsipeikėtų. Įdomiausiais išliko Tyrion‘as ir Arya, bet ši pusę knygos neturėjo ką veikti. Vis labiau man patinka Catelyn: ji vienintelė į visą šitą kapojimąsi žiūri iš teisingos perspektyvos, tik kad nieks jos neklauso. Jon‘as kaip personažas gan plokščias, bet jo siužetinė linija intriguoja labiausiai. Maloniai šiurpūs tie pasaulio anapus Sienos aprašymai. Žiema artinasi, kyla šalti vėjai, o su jais iš Šiaurės ateina negeri dalykai... Vien dėl to norisi skaityt toliau, bet nežinau, ar užteks kantrybės. Gi kiekviena iš šitų knygų storesnė už prieš tai buvusią, o veikėjams viskas eina tik blogyn. Nėra tas Martinas toks nenuspėjamas, kaip visi teigia. Tikrai nenuspėjama būtų, jei nors kartą knygoje nutiktų kas nors gero. Ima varginti ta nuolatinė grėsminga atmosfera. Nenorėčiau mesti serijos, kai jau įveikta pora knygų, bet turbūt reiks padaryt pertrauką prieš imant į rankas trečią.

Verdiktas: 7/10

Naujametiniai pažadai

Su draugais rašėm naujametinius pasižadėjimus. Šiaip jau neužsiimu tokiais dalykais. Laikas pokyčiams yra tada, kai to reikia, norisi ir esi tam pasirengęs, o ne nuo pirmadienio ar sausio 1-osios. Visgi solidarumo vardan teko ką nors parašyti. Jau kuris laikas, nusižiūrėjusi nuo Vivijos, norėjau savo tinklaraščio. Tai jį ir įvardijau kaip vieną šių metų tikslų. Pasirodo, visai neblogas postūmis pradėti rašyti.

Taigi - sveiki visi, kas skaitysit (jei tokių atsiras). Bambėsiu apie knygas ir filmus, retkarčiais galbūt užgriebdama kitas temas. Dar vienas pasižadėjimas buvo skaityti naujas knygas ir žiūrėti naujus filmus, o ne trisdešimt septintą kartą tuos pačius - jei jo laikysiuos, temų įrašams turėtų atsirasti. Tikiuosi, pakaks užsispyrimo nemesti šito reikalo po poros mėnesių, kaip kartais mėgstu.

Iki susitikimo pirmame rimtame įraše!