KP14: ketvirta dalis

Gatvė Palerme. Rizikavau su šiuo filmu. Žinojau, kad jame bus daug dalykų, kurių nemėgstu (italų kalba ir pietietiška kultūra), bet labai jau intriguojančiai atrodė siužetas. Ir šįkart rizika visai pasiteisino. Buvo be galo daug erzinančių dalykų – visa ta išprotėjusi gatvė su klykiančiais vaikais, besimušančiais vyrais ir kudakuojančiomis moterimis, ankšti būstai, kuriuose triukšmo ir betvarkės dar daugiau negu gatvėje. Nesuprantu aš tų italų, tikrai nesuprantu, po pusdienio tokio gyvenimo man pavažiuotų stogas. Bet šalia visos šitos beprotybės buvo įtampos kupini dviejų moterų žvilgsniai ir jų nebyli kova – iki galo. Iki paskutinio kraujo lašo. Abi priešininkės pavaizduotos nuostabiai. Kai daugumą kitų veikėjų norėjosi užčiaupti ir pašalinti iš ekrano, į jas negalėjau atsižiūrėti ir niekaip neišsirinkau, kurią palaikyti.

Paskutinės filmo minutės, per kurias į įvykio vietą bėga landūs kaimynai, fantastiškos. Tobulai išreikštas visas filmo absurdas ir tragikomizmas.

Verdiktas: 9/10.

Nebraska. Papildomi seansai yra puikus dalykas. Jų dėka sugebėjau nueiti į „Nebraską“, kurią pamatyti pagrindinėje programoje pritrūko laiko. Tokį filmą būčiau praleidusi.

Filmas šiek tiek priminė mano mylimą „The Straight Story“, tik blankesnis ir melancholiškesnis. Vėl puikūs ir puikiai suvaidinti personažai, į kuriuos režisierius žvelgia su lengva ironija ar netgi pašaipa – bet ta pašaipa nepikta, o atlaidi ir užjaučianti. Žmonės, kuriuos grįžęs į tą patį miestelį po daugelio metų randi pasenusius, bet nė kiek nepasikeitusius, gyvenantys savo monotoniškus gyvenimus. Senatvė su visais jos ne itin maloniais atributais. Žmonių susvetimėjimas ir bandymas susigrąžinti gal niekuomet net nebuvusį artumą.

Lėta, melancholiška, be galo žavi elegija neišsipildžiusiai amerikietiškai svajonei. Dar vienas maksimalus balas, dar vienas filmas į mėgstamiausių lentyną.

Verdiktas: 10/10.

KP14: trečia dalis

Mandarinai. Smagiausias dalykas „Kino pavasaryje“ yra netikėtumai. Būna, kad filmas, iš kurio labai daug tikėjaisi, palieka abejingą, o labai netikėtai patinka tas, į kurį net nenorėjai eiti. „Mandarinai“ buvo vienas iš filmų, dėl kurių abejojau, o tapo metų atradimu.

Pasakojama istorija labai paprasta, ne kartą girdėta, matyta ir skaityta: mirtini priešai, suvesti aplinkybių, priversti pakęsti vienas kito draugiją. Iš karto aišku, kad ilgainiui tarp šių žmonių užsimegs ryšys, jokio netikėtumo čia nėra, ir būtent šis iš pažiūros primityvus ir banalokas siužetas mane iš pradžių atbaidė. Bet „Mandarinai“ dar kartą patvirtina tendenciją, kad genialumas yra paprastume, o talentingas režisierius net iš nuvalkiotos istorijos sugeba sukurti mažą stebuklą.

Be galo gražus filmas. Kartais juokingas, kartais graudus, kartais – tragikomiškas. Žvilgsnis į karą iš eilinio provincijos gyventojo perspektyvos, kuriam labiausiai gaila, kad per tuos prakeiktus konfliktus toks gražus mandarinų derlius nueis perniek. Nedažnai būna, kad rimtai skauda dėl to, kas atsitinka veikėjams ekrane. Ne tik dėl žmonių – ir dėl viso baigiančio išnykti kaimo, kuriame vyksta veiksmas, ir dėl jau minėtų mandarinų. Ir estų kalba, kartais pasigirstanti tarp rusiškų dialogų – muzika mano ausims.

Filmas be jokių dvejonių gauna aukščiausią įvertinimą ir keliauja į mano visų laikų mėgstamiausiųjų lentyną.

Verdiktas: 10/10.

Lūšies valanda. Neturiu ką pasakyti apie šį filmą. Blankus jis man pasirodė, mažiausiai įsimintinas iš viso to, ką šiemet mačiau. Atrodo, ir įtampos netrūksta, ir konfliktas yra, ir personažai pakankamai įdomūs, bet kažkodėl paliko mane abejingą. Nejaučiau nei pasipiktinimo dėl veikėjo, apie kurį sukasi visas veiksmas, poelgių, nei gailesčio, išaiškėjus tragiškai jo istorijai. Pažiūrėjau, išėjau ir pamiršau.

Tik dabar, berašydama apie filmą, supratau, kas labiausiai man jame nepatiko: per daug ekspozicijos. Nemėgstu aš knaisiotis veikėjų psichologijoje, ne ką labiau patinka, kai tai daro kiti. Labai jau čia viskas buvo sukramtyta ir pateikta ant lėkštutės: taip jis pasielgė todėl, kad jautėsi taip ir anaip, ir panašiai. Žiūrovai ne idiotai, patys sugeba viską suprasti. Vienintelė dalis, kurią buvo tikrai įdomu žiūrėti, buvo vaikystės prisiminimai. Spanguolių vonia bei dangaus arfa – gražiausi filmo momentai, ir ačiū dievui, kad jų buvo neleista pakomentuoti jokiai psichologei.
Aš apsėsta kalbų, bet tai, kad filmas – skandinavų, šiek tiek kilstelėjo jį mano akyse. Ne vien ausiai maloni kalba, bet ir visa šiaurietiškai santūri ir šalta kinematografija.

Verdiktas: 7/10.

Tiems, kurie nepasakoja istorijų. Iš aprašymo visai kitaip įsivaizdavau šį filmą. Tikėjausi didesnio, reikšmingesnio konflikto, o dabar visą filmą neapleido įspūdis, kad naivi vakarietė, pirmą kartą atvažiavusi į dar pakankamai šviežiai krauju sulaistytą žemę, pernelyg jautriai į viską reaguoja. Paskui pačiai pasidarydavo gėda tokių minčių, imdavau galvoti, kad gal tai ir yra vienintelė teisinga reakcija į tokius dalykus, kad negalima lyg niekur nieko toliau ramiai vaikščioti po buvusias masinių žudynių vietas ar miegoti viešbučio kambaryje, kuriame buvo kankinamos ir žudomos moterys. Ir vėl pagalvodavau, kad lengva jai piktintis, atvažiavus iš kitur ir tuoj pat grįšiant atgal, o vietiniams gyventojams labiausiai norisi gyventi toliau. Juk, atidžiau pažiūrėjus, pusė Europos gyvena ant masinių kapaviečių, vienur senesnių, kitur visai šviežių – ir nieko. O kur dėtis? Kasdien keltis ir gulti jaučiant gailestį ir gėdą dėl to, kas kažkada nutiko? Neįmanoma taip gyventi.

Atmetus moralinį filmo klodą, labai patiko pati kelionė, veikėjos bastymasis po svetimą miestą, nuolatinis grįžimas į tas pačias vietas. Aš irgi mėgstu keliauti viena, tad nebuvo sunku filme atpažinti save. Nors vietinė istorija mane jaudina mažiau.

Verdiktas: 8/10.

Darren Aronofsky „Noah“ (2014)

Dar nebaigiau aprašinėti „Kino pavasario“, bet vakar buvau išankstiniame „Nojaus“ seanse ir pasiutau kaip reikalas – sprogsiu, jei neišliesiu. Tai dabar apibambėsiu skersai išilgai.

Pikčiausia, kad labai daug tikėjausi iš šito filmo. Juk Aronofsky, dėl dievo – režisierius, sukūręs „Pi“, „Black Swan“, „Requiem for a Dream“ bei gražiausią filmą kino istorijoje – „The Fountain“. Pirminiai kritikų atsiliepimai nebuvo geri, bet per daug nekreipiau į juos dėmesio – mano numylėtą „The Fountain“ jie irgi buvo išdėję į šuns dienas. Deja, šįkart turiu su jais sutikti. Panašu, kad Aronofskiui negalima duoti didelio biudžeto, nes jis užsižaidžia kaip vaikas, pirmąkart papuolęs į milžinišką žaislų parduotuvę ir nežinantis, už ko griebti. Kai D. Aronofsky yra priverstas save riboti, jis sukuria subtilų ir intymų ambient stebuklą – „The Fountain“. Kai tas pats įspūdingus vaizdus mėgstantis režisierius paleidžia vadžias – gauname išpūstą, pretenduojantį į epiškumą, bet iki jo toli gražu netempiantį „Nojų“.

Gražių vaizdų filme netrūksta, bet jie tokie neišdirbti, jog kartais norisi, kad jų būtų mažiau. Vėl palyginsiu su „Versme“ (iš visų Aronofsky filmų „Nojus“ jai artimiausias, nors ir nelabai kyla ranka juos gretinti): pastarosios praktiškai kiekvieną kadrą norisi stabdyti ir kabinti ant sienos, bet nepamenu nė vieno momento, kuris būtų atrodęs netikras. „Nojuje“ dirbtinių kadrų per akis. Nežinau, ko pritrūko – laiko, profesionalumo, kantrybės – bet kompiuterinė grafika ganėtinai neišbaigta, jeigu badė akį net man, šiaip jau nebaisiai susigaudančiai tokiuose dalykuose. Fantazijos šįkart irgi pritrūko, kliautasi paprasčiausiais gražiais vaizdais, praleidžiant progą paieškoti ko nors konceptualesnio – o juk šita komanda ne kartą įrodė, kad tai sugeba. Kai kurie sprendimai tiesiog juokingi – kai ekrane pasirodė akmeniniai milžinai, akimirkai pamaniau, kad žiūriu anksčiau numatyto laiko išleistą trečią „Hobito“ dalį – Peterio Jacksono vertas briedas.

Pasakojama istorija banali, holivudinė ir kvailoka. Biblinė Nojaus istorija gana paprasta, dramatizmo joje nedaug, bet bandymas sukurti joje konfliktą nelabai pavyko – drama atrodė dirbtinė ir neįtikinama. Kokio velnio reikėjo to mūšio? Nes nė vienas Holivudo epas negali apsieiti be masinės kovos scenos?

Jennifer Connelly dar kartą įrodė, kad ne veltui yra mano mėgstamiausių aktorių sąraše – į ją gera žiūrėti, nors Nojaus žmonos vaidmuo jai gerokai per paprastas. Apie kitus aktorius to nepasakysi. Niekada nebuvau Russell‘o Crowe gerbėja ir po šio filmo tikrai netapsiu, Emma Watson vaidinti taip ir neišmoko, kiti aktoriai irgi nepradžiugina. Ai, dar Anthony Hopkinsas praskaidrina dieną, bet nedaug jam ten buvo ką veikti.

Clint Mansell – absoliutus genijus. Jo muzika pakelia filmą į visai kitą lygmenį; ne kartą norėjosi užmerkti akis ir tiesiog klausytis. Tik jo nuopelnas, kad filme buvo momentų, kurie užgniaužė kvapą ir vertė šiurpulius bėgioti nugara, kai vaizdas susiliedavo su garsu į tobulą, dramatišką, jaudinantį sinchroną. Deja, didesnę filmo dalį tai, ką girdėjau, buvo gerokai aukščiau už tai, ką mačiau.

Verdiktas: skaudančia širdimi ir su nemažu avansu – 7/10.