Mandarinai. Smagiausias dalykas „Kino pavasaryje“ yra netikėtumai.
Būna, kad filmas, iš kurio labai daug tikėjaisi, palieka abejingą, o labai
netikėtai patinka tas, į kurį net nenorėjai eiti. „Mandarinai“ buvo vienas iš
filmų, dėl kurių abejojau, o tapo metų atradimu.
Pasakojama istorija labai
paprasta, ne kartą girdėta, matyta ir skaityta: mirtini priešai, suvesti
aplinkybių, priversti pakęsti vienas kito draugiją. Iš karto aišku, kad
ilgainiui tarp šių žmonių užsimegs ryšys, jokio netikėtumo čia nėra, ir būtent
šis iš pažiūros primityvus ir banalokas siužetas mane iš pradžių atbaidė. Bet
„Mandarinai“ dar kartą patvirtina tendenciją, kad genialumas yra paprastume, o
talentingas režisierius net iš nuvalkiotos istorijos sugeba sukurti mažą
stebuklą.
Be galo gražus filmas. Kartais
juokingas, kartais graudus, kartais – tragikomiškas. Žvilgsnis į karą iš
eilinio provincijos gyventojo perspektyvos, kuriam labiausiai gaila, kad per
tuos prakeiktus konfliktus toks gražus mandarinų derlius nueis perniek. Nedažnai
būna, kad rimtai skauda dėl to, kas atsitinka veikėjams ekrane. Ne tik dėl
žmonių – ir dėl viso baigiančio išnykti kaimo, kuriame vyksta veiksmas, ir dėl
jau minėtų mandarinų. Ir estų kalba, kartais pasigirstanti tarp rusiškų dialogų – muzika mano ausims.
Filmas be jokių dvejonių gauna
aukščiausią įvertinimą ir keliauja į mano visų laikų mėgstamiausiųjų lentyną.
Verdiktas: 10/10.
Lūšies valanda. Neturiu ką pasakyti apie šį filmą. Blankus jis man
pasirodė, mažiausiai įsimintinas iš viso to, ką šiemet mačiau. Atrodo, ir
įtampos netrūksta, ir konfliktas yra, ir personažai pakankamai įdomūs, bet
kažkodėl paliko mane abejingą. Nejaučiau nei pasipiktinimo dėl veikėjo, apie
kurį sukasi visas veiksmas, poelgių, nei gailesčio, išaiškėjus tragiškai jo
istorijai. Pažiūrėjau, išėjau ir pamiršau.
Tik dabar, berašydama apie filmą,
supratau, kas labiausiai man jame nepatiko: per daug ekspozicijos. Nemėgstu aš
knaisiotis veikėjų psichologijoje, ne ką labiau patinka, kai tai daro kiti. Labai
jau čia viskas buvo sukramtyta ir pateikta ant lėkštutės: taip jis pasielgė
todėl, kad jautėsi taip ir anaip, ir panašiai. Žiūrovai ne idiotai, patys
sugeba viską suprasti. Vienintelė dalis, kurią buvo tikrai įdomu žiūrėti, buvo
vaikystės prisiminimai. Spanguolių vonia bei dangaus arfa – gražiausi filmo
momentai, ir ačiū dievui, kad jų buvo neleista pakomentuoti jokiai psichologei.
Aš apsėsta kalbų, bet tai, kad filmas – skandinavų, šiek tiek kilstelėjo jį mano akyse. Ne vien ausiai maloni kalba, bet ir visa šiaurietiškai santūri ir šalta kinematografija.
Verdiktas: 7/10.
Tiems, kurie nepasakoja istorijų. Iš aprašymo visai kitaip
įsivaizdavau šį filmą. Tikėjausi didesnio, reikšmingesnio konflikto, o dabar
visą filmą neapleido įspūdis, kad naivi vakarietė, pirmą kartą atvažiavusi į
dar pakankamai šviežiai krauju sulaistytą žemę, pernelyg jautriai į viską
reaguoja. Paskui pačiai pasidarydavo gėda tokių minčių, imdavau galvoti, kad
gal tai ir yra vienintelė teisinga reakcija į tokius dalykus, kad negalima lyg
niekur nieko toliau ramiai vaikščioti po buvusias masinių žudynių vietas ar
miegoti viešbučio kambaryje, kuriame buvo kankinamos ir žudomos moterys. Ir vėl
pagalvodavau, kad lengva jai piktintis, atvažiavus iš kitur ir tuoj pat grįšiant
atgal, o vietiniams gyventojams labiausiai norisi gyventi toliau. Juk, atidžiau
pažiūrėjus, pusė Europos gyvena ant masinių kapaviečių, vienur senesnių, kitur
visai šviežių – ir nieko. O kur dėtis? Kasdien keltis ir gulti jaučiant
gailestį ir gėdą dėl to, kas kažkada nutiko? Neįmanoma taip gyventi.
Atmetus moralinį filmo klodą,
labai patiko pati kelionė, veikėjos bastymasis po svetimą miestą, nuolatinis
grįžimas į tas pačias vietas. Aš irgi mėgstu keliauti viena, tad nebuvo sunku
filme atpažinti save. Nors vietinė istorija mane jaudina mažiau.
Verdiktas: 8/10.