Darren Aronofsky „Noah“ (2014)

Dar nebaigiau aprašinėti „Kino pavasario“, bet vakar buvau išankstiniame „Nojaus“ seanse ir pasiutau kaip reikalas – sprogsiu, jei neišliesiu. Tai dabar apibambėsiu skersai išilgai.

Pikčiausia, kad labai daug tikėjausi iš šito filmo. Juk Aronofsky, dėl dievo – režisierius, sukūręs „Pi“, „Black Swan“, „Requiem for a Dream“ bei gražiausią filmą kino istorijoje – „The Fountain“. Pirminiai kritikų atsiliepimai nebuvo geri, bet per daug nekreipiau į juos dėmesio – mano numylėtą „The Fountain“ jie irgi buvo išdėję į šuns dienas. Deja, šįkart turiu su jais sutikti. Panašu, kad Aronofskiui negalima duoti didelio biudžeto, nes jis užsižaidžia kaip vaikas, pirmąkart papuolęs į milžinišką žaislų parduotuvę ir nežinantis, už ko griebti. Kai D. Aronofsky yra priverstas save riboti, jis sukuria subtilų ir intymų ambient stebuklą – „The Fountain“. Kai tas pats įspūdingus vaizdus mėgstantis režisierius paleidžia vadžias – gauname išpūstą, pretenduojantį į epiškumą, bet iki jo toli gražu netempiantį „Nojų“.

Gražių vaizdų filme netrūksta, bet jie tokie neišdirbti, jog kartais norisi, kad jų būtų mažiau. Vėl palyginsiu su „Versme“ (iš visų Aronofsky filmų „Nojus“ jai artimiausias, nors ir nelabai kyla ranka juos gretinti): pastarosios praktiškai kiekvieną kadrą norisi stabdyti ir kabinti ant sienos, bet nepamenu nė vieno momento, kuris būtų atrodęs netikras. „Nojuje“ dirbtinių kadrų per akis. Nežinau, ko pritrūko – laiko, profesionalumo, kantrybės – bet kompiuterinė grafika ganėtinai neišbaigta, jeigu badė akį net man, šiaip jau nebaisiai susigaudančiai tokiuose dalykuose. Fantazijos šįkart irgi pritrūko, kliautasi paprasčiausiais gražiais vaizdais, praleidžiant progą paieškoti ko nors konceptualesnio – o juk šita komanda ne kartą įrodė, kad tai sugeba. Kai kurie sprendimai tiesiog juokingi – kai ekrane pasirodė akmeniniai milžinai, akimirkai pamaniau, kad žiūriu anksčiau numatyto laiko išleistą trečią „Hobito“ dalį – Peterio Jacksono vertas briedas.

Pasakojama istorija banali, holivudinė ir kvailoka. Biblinė Nojaus istorija gana paprasta, dramatizmo joje nedaug, bet bandymas sukurti joje konfliktą nelabai pavyko – drama atrodė dirbtinė ir neįtikinama. Kokio velnio reikėjo to mūšio? Nes nė vienas Holivudo epas negali apsieiti be masinės kovos scenos?

Jennifer Connelly dar kartą įrodė, kad ne veltui yra mano mėgstamiausių aktorių sąraše – į ją gera žiūrėti, nors Nojaus žmonos vaidmuo jai gerokai per paprastas. Apie kitus aktorius to nepasakysi. Niekada nebuvau Russell‘o Crowe gerbėja ir po šio filmo tikrai netapsiu, Emma Watson vaidinti taip ir neišmoko, kiti aktoriai irgi nepradžiugina. Ai, dar Anthony Hopkinsas praskaidrina dieną, bet nedaug jam ten buvo ką veikti.

Clint Mansell – absoliutus genijus. Jo muzika pakelia filmą į visai kitą lygmenį; ne kartą norėjosi užmerkti akis ir tiesiog klausytis. Tik jo nuopelnas, kad filme buvo momentų, kurie užgniaužė kvapą ir vertė šiurpulius bėgioti nugara, kai vaizdas susiliedavo su garsu į tobulą, dramatišką, jaudinantį sinchroną. Deja, didesnę filmo dalį tai, ką girdėjau, buvo gerokai aukščiau už tai, ką mačiau.

Verdiktas: skaudančia širdimi ir su nemažu avansu – 7/10.