Šitą knygą perskaičiau jau
prieš kelias savaites, bet niekaip nesileidžia aprašoma, nors tu ką. Atrodo,
visiškai nesudėtinga knyga, nėra ką baisiai apie ją galvoti, bet apie visas
vėliau perskaitytas jau parašyta, o šitai vis pritrūksta žodžių. Bet aš
užsispyriau nepradėti naujos knygos, kol nebus pabaigta su šita, tai teks ką
nors išspausti.
Ką daryti, kai tau 59-eri,
mylima žmona neseniai mirė nuo vėžio, o darbovietė, kuriai atidavei didžiąją
dalį savo gyvenimo, praneša, kad tavo paslaugų jiems nebereikia? Atsikeli vieną
antradienio rytą ir trini alyva virtuvės stalviršius, nes daugiau neturi kuo
užsiimti? Tik virvę ant kaklo ir Anapilin. Prieš tai, žinoma, rūpestingai
apėjus visą kvartalą (tai kas, kad nebesi bendruomenės pirmininkas – kas nors
juk turi rūpintis tvarka!), užsivilkus geriausią kostiumą (kaip kitaip žmonai
aname pasaulyje pasirodysi?) ir skrupulingai įkalus kablį į patį lubų centrą.
Taip, kad net sugriuvus namui kablys liktų vietoje. Tik va nevėkšlos kaimynai niekaip
neleidžia net nusižudyti kaip padoriam žmogui: tai, nemokšiškai vairuodami,
įvažiuoja priekaba į pašto dėžutę, tai kerėpla šeimos galva, nusprendęs
sutaisyti antrojo aukšto langą, nudrimba nuo kopėčių ir tenka visą šeimyną
boglinti į ligoninę, nes jo nėščia imigrantė žmona juk net vairuoti nemoka (kur
tai girdėta!).
Taip prasideda knyga apie bambeklį Uvę. Bus joje dar
visko: šaldytų katinų, žydrų individų, bendruomenės kova prieš bejausmius
baltmarškinius valdininkus, graži meilės istorija tarp dviejų visiškai
skirtingų žmonių (sakykit, ar galėtumėt neįsimylėti žmogaus, kuris kelis
mėnesius kasdien traukiniu važinėja į piešingą, negu jam reikia, pusę ir kelias
valandas stypso stoty vien tam, kad galėtų grįžti namo kartu su jumis?), daug
daug kikenimo. O kai kur gal net ašarą pavyks nubraukti.
Atskiros pagyros nusipelno
knygos vertėja. „Alma Littera“ knygų vertimai dažniausiai būna pobaisiai, bet
šįkart likau maloniai nustebinta. Gera skaityti, kaip mažakalbis Uvė kiekvieną
pokalbį pradeda nuo „Nu?“, o atsiskyrėlis Sonjos tėvas džiugina kaimietiškomis
intonacijomis: „Turiu moteriškę, ale ne namie dabartės“. Kiekvieno veikėjo
balsas aiškiai atpažįstamas, ir nors su originalu palyginti negaliu, nė vienoje
knygos vietoje nesijautė dirbtinumo ar lietuvių kalbai nebūdingų sakinio
konstrukcijų.
Nu negaliu, kaip man patiko šita knyga. Miela, šilta,
bet be jokių banalybių, pagardinta atsainiu šiaurietišku humoru. Pats tas
šaltam žiemos savaitgaliui.
Verdiktas: 10/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą