Knygų mugė 2014

Kad visi jau atsiskaitinėja už knygų mugę, reikia ir man surašyt savo įspūdžius. Šįmet mugėje praleidau kaip niekad daug laiko: ankstesniais metais atvažiuodavau geriausiu atveju porai valandų, porą metų tingėjau stumdytis eilėse ir išvis nevažiavau. Užtat šiemet sąžiningai lindėjau Litexpo visas dienas, išskyrus sekmadienį (ketvirtadienį, tiesa, darbo reikalais, bet vis tiek). Mačiau, tiesa, nedaug, vos du su puse knygų pristatymus, bet ir nebuvau išsikėlus tikslo visur dalyvaut ir eit. „Antiškos“ pristatymas velniškai patiko, nuo Kaušpėdo neįmanoma atitraukt akių, kad ir ką jis darytų scenoj. Neplanavau pirkt šitos knygos, bet sugundė jis mane. O va J. Melnikas kur kas geriau rašo, nei kalba; paklausius jo, „Maša“ galėjo pasirodyt visiškai neįdomi.

Pavargau, atsižiūrėjau į žmones kokiam pusmečiui į priekį, bet visgi gera matyt tiek knygų ir jų mylėtojų vienoj vietoj.

Pirkinių krepšelis:

Palyginus su kai kurių kitų, nedidelis, bet aš apskritai neperku daug knygų, tai 5 vienu metu man jau yra nemažai.

Užkalnį jau perskaičiau. Kada nors bus atsiliepimai.

Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Šitą knygą perskaičiau jau prieš kelias savaites, bet niekaip nesileidžia aprašoma, nors tu ką. Atrodo, visiškai nesudėtinga knyga, nėra ką baisiai apie ją galvoti, bet apie visas vėliau perskaitytas jau parašyta, o šitai vis pritrūksta žodžių. Bet aš užsispyriau nepradėti naujos knygos, kol nebus pabaigta su šita, tai teks ką nors išspausti.

Ką daryti, kai tau 59-eri, mylima žmona neseniai mirė nuo vėžio, o darbovietė, kuriai atidavei didžiąją dalį savo gyvenimo, praneša, kad tavo paslaugų jiems nebereikia? Atsikeli vieną antradienio rytą ir trini alyva virtuvės stalviršius, nes daugiau neturi kuo užsiimti? Tik virvę ant kaklo ir Anapilin. Prieš tai, žinoma, rūpestingai apėjus visą kvartalą (tai kas, kad nebesi bendruomenės pirmininkas – kas nors juk turi rūpintis tvarka!), užsivilkus geriausią kostiumą (kaip kitaip žmonai aname pasaulyje pasirodysi?) ir skrupulingai įkalus kablį į patį lubų centrą. Taip, kad net sugriuvus namui kablys liktų vietoje. Tik va nevėkšlos kaimynai niekaip neleidžia net nusižudyti kaip padoriam žmogui: tai, nemokšiškai vairuodami, įvažiuoja priekaba į pašto dėžutę, tai kerėpla šeimos galva, nusprendęs sutaisyti antrojo aukšto langą, nudrimba nuo kopėčių ir tenka visą šeimyną boglinti į ligoninę, nes jo nėščia imigrantė žmona juk net vairuoti nemoka (kur tai girdėta!).

Taip prasideda knyga apie bambeklį Uvę. Bus joje dar visko: šaldytų katinų, žydrų individų, bendruomenės kova prieš bejausmius baltmarškinius valdininkus, graži meilės istorija tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių (sakykit, ar galėtumėt neįsimylėti žmogaus, kuris kelis mėnesius kasdien traukiniu važinėja į piešingą, negu jam reikia, pusę ir kelias valandas stypso stoty vien tam, kad galėtų grįžti namo kartu su jumis?), daug daug kikenimo. O kai kur gal net ašarą pavyks nubraukti.

Atskiros pagyros nusipelno knygos vertėja. „Alma Littera“ knygų vertimai dažniausiai būna pobaisiai, bet šįkart likau maloniai nustebinta. Gera skaityti, kaip mažakalbis Uvė kiekvieną pokalbį pradeda nuo „Nu?“, o atsiskyrėlis Sonjos tėvas džiugina kaimietiškomis intonacijomis: „Turiu moteriškę, ale ne namie dabartės“. Kiekvieno veikėjo balsas aiškiai atpažįstamas, ir nors su originalu palyginti negaliu, nė vienoje knygos vietoje nesijautė dirbtinumo ar lietuvių kalbai nebūdingų sakinio konstrukcijų.

Nu negaliu, kaip man patiko šita knyga. Miela, šilta, bet be jokių banalybių, pagardinta atsainiu šiaurietišku humoru. Pats tas šaltam žiemos savaitgaliui.

Verdiktas: 10/10.

Renata Šerelytė „Kokono baladės“

Vienas iš mano neoficialių šių metų knyginių tikslų buvo pažindintis su lietuvių autorių kūriniais. Kol kas visai neblogai sekasi – antra lietuviška knyga iš eilės, laukia dar viena.

Imdama knygą į rankas apie Renatą Šerelytę kaip rašytoją absoliučiai nieko nežinojau. „Kokono baladės“ sudomino aprašymu – ne kasdien juk pasirodo lietuviška fantastinė knyga. Ir ne tradicinė mokslinė fantastika, kurią nebaisiai mėgstu, o iš pažiūros kažkas daug įdomiau.

Anotacija žadėjo gerą dozę keistenybių. Gavau jų su kaupu, net per daug. Prologas suintrigavo, bet po to taip jau viskas keista, perkreipta ir beprotiška pasidarė, kad kartais nebeskanu palikdavo. Iš pradžių atrodė, kad čia bus ne romanas, o atskirų pasakojimų rinkinys, bet vėliau pamačiau, kad jie siejasi tarpusavyje. Tik tai ir privertė skaityt toliau, nes norėjau pažiūrėti, kaip bus prieita iki to, kas buvo rašyta prologe. Kitaip kažkur po „Baladės apie Kentaurą“ tikrai būčiau metusi knygą šalin. Gerai, kad nemečiau, nes vėliau reikalai kiek pagerėjo: antroje knygos pusėje betikslio briedo sumažėjo, tapo panašiau į tai, ką žadėjo nugarėlė: išmoningą, keistą fantastiką.

Panaši į sapną man pasirodė ši knyga. Klampų, tirštą, ne itin malonų sapną, iš kurio sunku pabusti, o pabudus visos jo detalės išsitrina iš atminties ir lieka tik slogus, keistas įspūdis. Kaip tas visose baladėse figūruojantis juodas mazutą primenantis vanduo, per kanalizaciją besisunkiantis iš Žemės gelmių. Stingdantis kosmoso šaltis. Slogi pilkuma, kai nebelieka spalvų. Skraidančios salamandros, atgyjantys krėslai, gyvatiškas apokalipsės pasiuntinys melsvais dantimis. Ir keisti personažai, bandantys toliau gyventi savo gyvenimus išprotėjusiame merdinčiame pasaulyje. Iš jų labiausiai patiko auksabarzdė elfė – pati tikriausia elfė, nors ir nemoka skaityti, geria alų ir žiūri krepšinį. Rašytojas ją vadina „puodų verge“, bet ką jai daryti, jeigu vis intelektualų susirinkimai, į kuriuos tempia sugyventinis, tokie priplėkę, kad jai net svaigsta galva? Belieka uosti įmantrius, gyvenimu alsuojančius kvapus virtuvėje. Ir būtent puodų vergės, o ne intelektualiojo Rašytojo, katinas ateina išsivesti pro Auksines duris. Cinamonu ir vanile kvepiančios durys į auksinę šviesą atsiveria nedaugeliui – tik katėms ir žmonėms. Ne visiems tiems, kurie nešioja žmogišką pavidalą – dauguma jų tėra inspektoriai, viršininkai, rašytojai ir svarbūs visuomenės veikėjai. Iš amžino šalčio ir pilkumos išgelbstimi tik tikri žmonės – elfės ir hiacintais kvepiantys vaikai. Kiti lieka amžinai vegetuoti sušalusioje, tuščiose kosmoso platybėse skriejančioje Pilkojoje planetoje. Arba išskrenda į kitus pasaulius ir virsta puskatėmis.

Keista, pretenzinga, tačiau visgi kažkuo artima knyga. Dėl kačių ir Auksinių durų. Ir dėl to, kad nutilęs, juodo vandens semiamas miestas, kuriame ir vyksta visa beprotybė – mano Vilnius.

Verdiktas: 7/10.

Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“

Kai ši knyga pasirodė knygyne, visiškai neatkreipiau į ją dėmesio. Vien iš pavadinimo nusprendžiau, kad tai bus dar vienas pretenzingas pseudo-intelektualus birzgalas – tokie man dažniausiai atrodo lietuvių autorių kūriniai. Padėjau į šalį net padoriai neperskaičiusi anotacijos. Bet va anądien kolegė užsiminė, kad vieni klientai labai gyrė tą knygą. „Sakė, ten distopija“ – žino, bjaurybė, kaip mane suvilioti. Velniškai mėgstu šitą žanrą, taigi jau po poros dienų tempiau „Mašą“ namo.

Imdama knygą į rankas, tikėjausi kažko orveliško, tačiau J. Melniko piešiama visuomenė iš pirmo žvilgsnio nepanaši į represyvią 1984-ųjų santvarką – veikiau į hedonistinį A. Huxley „Puikų naują pasaulį“. Žemėje gyvuoja viena valstybė, seniai pasibaigė visi karai, nebelikę jokių represinių struktūrų. Žmonės čia gyvena nedideliuose vienos šeimos ūkiuose, dirba vos keletą valandų per savaitę, ir tai tik savo malonumui, kad nenuprotėtų nuo nieko neveikimo. Visus sunkius ir nemalonius buities darbus nudirba storai – žmogaus pavidalo būtybės, prieš daug amžių žiauriu būdu išvestos iš nežmoniškomis sąlygomis laikytų žmonių. Šiais laikais niekam nekyla abejonių, kad storai – ne žmonės: jie nekalba, neturi jokių socialinių įgūdžių, nepasižymi savimone, tad be jokio sąžinės graužimo yra laikomi tvartuose, išnaudojami ūkio darbams, vartojami maistui. Kol saujelė aktyvistų, pasinaudojusių Reicho konstitucija, garantuojančia laisvą žodį bet kokių pažiūrų išpažinėjams, ima kelti nepatogius klausimus, grasinančius iš pamatų sugriauti visą idealią visuomenę. Vieniems tai tampa prakeiksmu, kitiems – išsigelbėjimu, vien dėl to, kad jų ramiame gyvenime vėl atsiranda prasmė, atsiranda už ką kovoti. Valstybė, kurioje neegzistuoja prievarta prieš žmogų, pamindama savo pamatinius principus mėgina užčiaupti neparankius asmenis, tačiau revoliucinga idėja jau paskleista. Kur yra riba, skirianti žmogų nuo gyvūno? Kas mus padaro žmonėmis? Ir ar gali būti, kad storai – tokie patys žmonės kaip tie, kurie juos išnaudoja ir jais maitinasi?

„Maša“ šokiruoja. Daugelyje scenų mano vaizduotė užsispyrusi nenorėjo suteikti storams žmogaus pavidalo, nes tiesiog negalėjau įsivaizduoti tokio elgesio su panašia į žmogų būtybe. Tada natūraliai kildavo klausimas, kaip per kelis amžius turi pasikeisti žmonių suvokimas, kad, matydamas priešais save fiziškai niekuo nuo tavęs nesisikiriantį padarą, aiškiai suprastum, kad visgi tai – ne žmogus, o gyvulys, ir jį skerdžiant (būtent skerdžiant, ne žudant) nekiltų jokių prieštaringų jausmų? Knygos skaitytojams tai sunkiai įsivaizduojama, o jos veikėjams – savaime suprantama. Tuomet savaime kyla kiti klausimai, ne tik apie žmonių elgesį su kitais žmonėmis, bet ir su gyvūnais, už kuriuos save laikome viršesniais. Nelaikau savęs didele jautruole, bet po knygos perskaitymo praėjus savaitei kažkaip vis dar nesinori valgyti mėsos.

Kad pateisinčiau savo vardą, reikia dėl ko nors pabambėti, tai pasakysiu, kad man nelabai patiko knygos pabaiga. Labai jau lengvai viskas išsirišo pagrindiniams herojams, o ta iš kažkur nukritusi paraleli plotmė – nei šis, nei tas. Deus ex machina kažkoks. Tokiai knygai norėjosi ko nors įspūdingesnio – nesvarbu, gero ar blogo, bet apimančio visą visuomenę.  Nepatiko ir pabaigoje išryškėjusi „tiesa“ apie Reicho valstybę – na kam to reikėjo? Būtų buvę kur kas prasmingiau, jei knyga ir būtų likusi pasakojimu apie iš pažiūros idealioje santvarkoje, kurios teisingumu nuoširdžiai tiki tiek jos kūrėjai, tiek eiliniai gyventojai, kylančias abejones ir neišvengiamą tokios santvarkos neįmanomumą. Kam reikėjo kažkokių, kad ir neįvardytų, blogiečių, kuriems galima suversti visą atsakomybę.

Nepaisant prėskokos pabaigos, tai stipriausia, ką skaičiau per gana ilgą laiką.

Verdiktas: 10/10.

David Lynch „Pagauti didžiąją žuvį“

Cypiau iš laimės, kai pamačiau, kad „Tyto alba“ išleis šitą knygą. David Lynch yra toks žmogus, į kurio galvą man visada labai norėjosi įlįsti ir pažiūrėti, kokia velniava ten dedasi. Negali gi iš niekur nieko atsirasti tokie briedai, kaip jo filmuose. Tai vos tik knygai pasirodžius knygyne, čiupau dar šviežią ir nešiausi namo, tikėdamasi nemenko skaitymo malonumo.

Perskaitymui užteko poros valandų. Knygelė nestora, autorius rašo lakoniškai, kai kurie skyriai sudaryti vos iš kelių sakinių. Jei būtų reikėję už tai mokėti savo pinigais, jausčiausi šiek tiek apgauta, nes nors leidimas ir išskirtinai gražus, daugiau nei 30 Lt už tokios apimties knygą atrodo kažkaip neadekvačiai. Turinys, deja, irgi pasirodė ne visai tai, ko tikėjausi. Knygą sudaro Lyncho pamąstymai apie kūrybą, kiną bei transcendencinę meditaciją. Tai va, tos meditacijos man ten buvo gerokai per daug. Pasikartojantys patikinimai, kaip ši išlaisvinanti sąmonę ir didinanti kūrybiškumą, atsibodo jau po kelių skyrių, juo labiau kad autorius nepateikė jokių konkrečių pavyzdžių, kaip ta meditacija jam padėjo kūrybiniame procese. Pabaigoje gerbiamas režisierius it kokia mis Pasaulis pradėjo pezėti apie visuotinę taiką, tai išvis nesmagu pasidarė. Kažkokia meditacijos reklama, ir tiek. Gerai dar, kad knygos gale nebuvo kokių nors dvasinių guru kontaktų, o tai visai būčiau praradusi pagarbą autoriui.

Kur kas įdomesnės man pasirodė šen bei ten pamestos nuotrupos apie Lyncho filmus, tik kad labai jau mažai jų buvo. Pora trumpų skyrių apie „Mulholland Drive“, „Blue Velvet“, „Inland Empire“, „Twin Peaks“, dar kažką. Vos viena vargana pastraipa apie tokią nelynchišką, tačiau mano numylėtą „The Straight Story“. Gal kiek daugiau buvo režisieriaus pamąstymų apie filmų kūrimą apskritai, bet jie dažniausiai labai abstraktūs: kalbama apie kažkokias idėjas, ir tuo viskas pasibaigia. Labiausiai patiko Lyncho požiūris į filmų (ar apskritai bet kokio meno kūrinio) interpretaciją, kuris labai panašus į maniškį: nereikia filmų per daug aiškinti ir analizuoti, tiesiog pasinerti į filmo pasaulį. Intuityviai suprantame kur kas daugiau, nei galime išreikšti žodžiais. Šiek tiek juokinga, kai režisierus, apie kurį ne kartą sakyta, jog jo filmus supranta tik jis pats, ima aiškinti, kad „filmas turi būti savaime iškalbingas“ ir „absurdiška, jei režisieriui reikia pasakoti, ką filmas reiškia“. Tokių žodžių labiau tikėčiausi iš realistinio kino kūrėjo. O Lynchas kuria keistus filmus ir jų nekomentuoja. Ir gerai. Per daug knebinėjimosi tik sugadina įspūdį.

Apskritai knyga šiek tiek nuvylė. Langelis į režisieriaus smegenis šiek tik prasivėrė, bet ne tiek, kiek norėjosi.

Verdiktas: 8/10.

Jean Teulé „Savižudybių krautuvė"

Kai parsinešiau šitą knygą, mano su literatūra nelabai draugaujanti teta pakomentavo: „Kokias čia nesąmones skaitai?“ Paskui nusičiupo ir visą vakarą kikeno bei garsiai skaitė ištraukas. Geras ženklas, pagalvojau.

Pradžia tikrai buvo smagi ir daug žadanti. Apie tokią pačiuožusią šeimynėlę, pačiuožusiam ateities pasauly pardavinėjančią vieną už kitą kūrybiškesnius nusižudymo būdus. Tėvai idėjiškai puoselėja parduotuvę, migrenų ir neurozių kamuojamas vyresnysis sūnus užsidaręs savo kambaryje generuoja genialias masinių savižudybių idėjas, nevykėle ir baidykle besijaučianti dukra bando atrasti savo vietą šeimos versle. Šeimynėlės gyvenimas būtų niūriai idiliškas, jei ne jaunėlis sūnus, kažkoks nesusipratimas, gimęs tėvams nusprendus išmėginti konkurentų siūlomą produktą – suplyšusį prezervatyvą. Produktas pasirodė tikrai nevykęs: užsikrėsti lytiškai plintančia liga ir pakratyti kojas nė vienam nepavyko, o štai sūneliui smegenyse kažkas susisuko. Išėjo nei šioks, nei toks: dar kūdikis būdamas pradėjo šypsotis, o augant problemų vis daugėja: tai nei iš šio, nei iš to ima niūniuoti, tai debesis krautuvėlės kieme gaudo, o baisiausia, kad visuose dalykuose mato tik gerąją pusę. Tėvai neišmano, ko imtis, o vaikis iš pradžių lėtai ir nepastebimai, o vėliau vis užtikrinčiau ima keisti ne tik savo šeimos, bet ir su pasauliu nusprendusių atsisveikinti krautuvėlės klientų gyvenimus.

Absurdo ir juodojo humoro knygoje netrūksta, ypač pirmoje jos pusėje. Užtat man pritrūko ryškesnio siužeto, įvykiai dažnai atrodė nelogiški ir pritempti, ypač istorijos pabaiga. Ilgainiui autorius vis dažniau ima nuklysti į keistus pafilosofavimus ir veikėjų galvose vykstančių konfliktų aprašymus, kurie man ne itin įsipaišė į bendrą gana lengvabūdišką atmosferą. Labai nevientisa man pasirodė šita knyga, kažkas joje man nelipo. Gal koją pakišo tai, kad autorius – prancūzas: nesuprantu aš jų ir viskas, kažkoks keistas tas jų stilius ir mąstysena. Knygos trumpumas man tapo privalumu, nes per porą valandų, kiek užtruko ją perskaityti, nespėjo įgristi. Dar 50 puslapių jau būtų buvę per daug.

Verdiktas: 6/10.