Sekmadienio ir pirmadienio „Kino
pavasario“ džiaugsmai.
Kerai nuo tamsos. Filmas prasidėjo statiškais ramaus ežero vaizdais
ir dieviško grožio estiška daina, ir aš nusprendžiau, kad tai bus mano šių metų
„Kino pavasario“ atradimas. Pirmoji dalis, apie nedidelę bendruomenę, idiliškai
leidžiančią vėsios šiaurės vasaros dienas trobelėje vidury miškų, užtvirtino
pirmą įspūdį. Iš pradžių labai erzino drebanti kamera, bet po to apsipratau. Tiesiog
velniškai malonu buvo stebėti tuos relaksuojančius, nieko ypatingo
neveikiančius žmones. Juo labiau kad teko išgirsti šiek tiek estiškų dialogų,
kurie man yra muzika ausims.
Deja, tai buvo tik viena iš trijų
filmo dalių. Antrojoje herojus lieka vienas atokioje saloje, ir čia viskas jau
nebuvo taip puiku. Nuostabi šiaurietiška gamta, gražūs stambaus arba tolimo
plano kadrai... kuriuose vaizdas nesikeičia ištisas minutes. Po maždaug 10-ies
minučių kaimynas iš kairės pradeda nevaldomai kikenti, pora žiūrovų palieka
salę. Aš mėgstu lėtą kiną, tad ištvėriau, bet net man tas lėtumas buvo
perspaustas. Nuotraukų paroda, o ne kinas. Gražių, meniškų nuotraukų, bet vis
vien.
Trečioji dalis nukelia į metalo
koncertą. Čia jau norėjosi pabėgti ir man. Visiškai nebuvo į ką žiūrėti, nebent
į zombiškai išpaišytus muzikantų veidus, beliko tik klausytis muzikos, kuri ne
visai mano skonio. Kaimynui vėl kikenimo priepuolis, dar pora žiūrovų išeina.
Aš kantri, aš išsėdėjau iki galo, bet jau be jokio malonumo.
Sunku prisiminti kitą atvejį, kai
taip smagiai prasidėjęs filmas galiausiai būtų virtęs nuobodybe. Galėjo būti
gražus filmas apie nieką, jei kūrėjai nebūtų taip užsižaidę eksperimentuodami.
Gaila neišnaudoto potencialo.
Verdiktas: 7/10.
Harmonija. Kol kas iš mano matytų filmų „Harmonija“ sulaukė
mažiausiai žiūrovų. Nedidelė salė nesurinko nė 10-ies žmonių, pusė kurių buvo
savanoriai, einantys į viską iš eilės. Dokumentika visuomet mažiau populiari už
vaidybinį kiną – o gaila, nes filmas pasitaikė visai neblogas.
Kamera seka mažo miestelio
pučiamųjų orkestro gyvenimą. Jie repetuoja, ruošiasi koncertui bei paradui,
kartu švenčia. Gyvena savo gyvenimus, kurių nuotrupos retkarčiais įsimaišo tarp
orkestro vaizdų.
Neturiu daug ką pasakyti apie šį
filmą, nors jis man ir patiko. Tiesiog lengva, smagi, neįpareigojanti paprasto
gyvenimo dokumentika. Daug minčių ar emocijų nesukėlė, bet salę palikau su
šypsena.
Verdiktas: 8/10.
Užsimerkus gyventi paprasčiau. Dievinu kelio filmus, o šiemet
festivalis viliojo net keliais. Leidau sau išsirinkti tik vieną ir dabar
gailiuosi, nes teko atsisakyti „Nebraskos“, o po to iš visų pusių pasipylė
liaupsės tam filmui. Gal kada gausiu progą pažiūrėti. Šįkart nugalėjo
„Užsimerkus gyventi paprasčiau“, nes juk Bitlai.
Dieve mano, seniai nebuvau taip
smagiai leidusi laiko kine. Nesu komedijų mėgėja, bet čia nebuvo tas filmas, iš
kurio kvatotum susiriesdamas, nors šypsena nuo veido nedingo beveik visą laiką.
Net ispanų kalba nelabai erzino – štai kas būna, kai filmas patinka. Veikėjams
neįmanoma nejausti simpatijos, ypač pagrindiniam personažui mokytojui – jau
taip jis norėjo pas Lennon‘ą, kad net graudu darėsi, kai jam nesisekė.
Nebus tai geriausias šių metų
filmas, bet smagiausias ir šilčiausias – be abejonių.
Verdiktas: 10/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą