KP14: trečia dalis

Mandarinai. Smagiausias dalykas „Kino pavasaryje“ yra netikėtumai. Būna, kad filmas, iš kurio labai daug tikėjaisi, palieka abejingą, o labai netikėtai patinka tas, į kurį net nenorėjai eiti. „Mandarinai“ buvo vienas iš filmų, dėl kurių abejojau, o tapo metų atradimu.

Pasakojama istorija labai paprasta, ne kartą girdėta, matyta ir skaityta: mirtini priešai, suvesti aplinkybių, priversti pakęsti vienas kito draugiją. Iš karto aišku, kad ilgainiui tarp šių žmonių užsimegs ryšys, jokio netikėtumo čia nėra, ir būtent šis iš pažiūros primityvus ir banalokas siužetas mane iš pradžių atbaidė. Bet „Mandarinai“ dar kartą patvirtina tendenciją, kad genialumas yra paprastume, o talentingas režisierius net iš nuvalkiotos istorijos sugeba sukurti mažą stebuklą.

Be galo gražus filmas. Kartais juokingas, kartais graudus, kartais – tragikomiškas. Žvilgsnis į karą iš eilinio provincijos gyventojo perspektyvos, kuriam labiausiai gaila, kad per tuos prakeiktus konfliktus toks gražus mandarinų derlius nueis perniek. Nedažnai būna, kad rimtai skauda dėl to, kas atsitinka veikėjams ekrane. Ne tik dėl žmonių – ir dėl viso baigiančio išnykti kaimo, kuriame vyksta veiksmas, ir dėl jau minėtų mandarinų. Ir estų kalba, kartais pasigirstanti tarp rusiškų dialogų – muzika mano ausims.

Filmas be jokių dvejonių gauna aukščiausią įvertinimą ir keliauja į mano visų laikų mėgstamiausiųjų lentyną.

Verdiktas: 10/10.

Lūšies valanda. Neturiu ką pasakyti apie šį filmą. Blankus jis man pasirodė, mažiausiai įsimintinas iš viso to, ką šiemet mačiau. Atrodo, ir įtampos netrūksta, ir konfliktas yra, ir personažai pakankamai įdomūs, bet kažkodėl paliko mane abejingą. Nejaučiau nei pasipiktinimo dėl veikėjo, apie kurį sukasi visas veiksmas, poelgių, nei gailesčio, išaiškėjus tragiškai jo istorijai. Pažiūrėjau, išėjau ir pamiršau.

Tik dabar, berašydama apie filmą, supratau, kas labiausiai man jame nepatiko: per daug ekspozicijos. Nemėgstu aš knaisiotis veikėjų psichologijoje, ne ką labiau patinka, kai tai daro kiti. Labai jau čia viskas buvo sukramtyta ir pateikta ant lėkštutės: taip jis pasielgė todėl, kad jautėsi taip ir anaip, ir panašiai. Žiūrovai ne idiotai, patys sugeba viską suprasti. Vienintelė dalis, kurią buvo tikrai įdomu žiūrėti, buvo vaikystės prisiminimai. Spanguolių vonia bei dangaus arfa – gražiausi filmo momentai, ir ačiū dievui, kad jų buvo neleista pakomentuoti jokiai psichologei.
Aš apsėsta kalbų, bet tai, kad filmas – skandinavų, šiek tiek kilstelėjo jį mano akyse. Ne vien ausiai maloni kalba, bet ir visa šiaurietiškai santūri ir šalta kinematografija.

Verdiktas: 7/10.

Tiems, kurie nepasakoja istorijų. Iš aprašymo visai kitaip įsivaizdavau šį filmą. Tikėjausi didesnio, reikšmingesnio konflikto, o dabar visą filmą neapleido įspūdis, kad naivi vakarietė, pirmą kartą atvažiavusi į dar pakankamai šviežiai krauju sulaistytą žemę, pernelyg jautriai į viską reaguoja. Paskui pačiai pasidarydavo gėda tokių minčių, imdavau galvoti, kad gal tai ir yra vienintelė teisinga reakcija į tokius dalykus, kad negalima lyg niekur nieko toliau ramiai vaikščioti po buvusias masinių žudynių vietas ar miegoti viešbučio kambaryje, kuriame buvo kankinamos ir žudomos moterys. Ir vėl pagalvodavau, kad lengva jai piktintis, atvažiavus iš kitur ir tuoj pat grįšiant atgal, o vietiniams gyventojams labiausiai norisi gyventi toliau. Juk, atidžiau pažiūrėjus, pusė Europos gyvena ant masinių kapaviečių, vienur senesnių, kitur visai šviežių – ir nieko. O kur dėtis? Kasdien keltis ir gulti jaučiant gailestį ir gėdą dėl to, kas kažkada nutiko? Neįmanoma taip gyventi.

Atmetus moralinį filmo klodą, labai patiko pati kelionė, veikėjos bastymasis po svetimą miestą, nuolatinis grįžimas į tas pačias vietas. Aš irgi mėgstu keliauti viena, tad nebuvo sunku filme atpažinti save. Nors vietinė istorija mane jaudina mažiau.

Verdiktas: 8/10.