Vienas iš mano neoficialių šių metų knyginių tikslų buvo
pažindintis su lietuvių autorių kūriniais. Kol kas visai neblogai sekasi –
antra lietuviška knyga iš eilės, laukia dar viena.
Imdama knygą į rankas apie Renatą Šerelytę kaip rašytoją
absoliučiai nieko nežinojau. „Kokono baladės“ sudomino aprašymu – ne kasdien
juk pasirodo lietuviška fantastinė knyga. Ir ne tradicinė mokslinė fantastika,
kurią nebaisiai mėgstu, o iš pažiūros kažkas daug įdomiau.
Anotacija žadėjo gerą dozę keistenybių. Gavau jų su kaupu,
net per daug. Prologas suintrigavo, bet po to taip jau viskas keista,
perkreipta ir beprotiška pasidarė, kad kartais nebeskanu palikdavo. Iš pradžių
atrodė, kad čia bus ne romanas, o atskirų pasakojimų rinkinys, bet vėliau
pamačiau, kad jie siejasi tarpusavyje. Tik tai ir privertė skaityt toliau, nes
norėjau pažiūrėti, kaip bus prieita iki to, kas buvo rašyta prologe. Kitaip
kažkur po „Baladės apie Kentaurą“ tikrai būčiau metusi knygą šalin. Gerai, kad
nemečiau, nes vėliau reikalai kiek pagerėjo: antroje knygos pusėje betikslio
briedo sumažėjo, tapo panašiau į tai, ką žadėjo nugarėlė: išmoningą, keistą
fantastiką.
Panaši į sapną man pasirodė ši knyga. Klampų, tirštą, ne
itin malonų sapną, iš kurio sunku pabusti, o pabudus visos jo detalės išsitrina
iš atminties ir lieka tik slogus, keistas įspūdis. Kaip tas visose baladėse
figūruojantis juodas mazutą primenantis vanduo, per kanalizaciją besisunkiantis
iš Žemės gelmių. Stingdantis kosmoso šaltis. Slogi pilkuma, kai nebelieka
spalvų. Skraidančios salamandros, atgyjantys krėslai, gyvatiškas apokalipsės
pasiuntinys melsvais dantimis. Ir keisti personažai, bandantys toliau gyventi
savo gyvenimus išprotėjusiame merdinčiame pasaulyje. Iš jų labiausiai patiko
auksabarzdė elfė – pati tikriausia elfė, nors ir nemoka skaityti, geria alų ir
žiūri krepšinį. Rašytojas ją vadina „puodų verge“, bet ką jai daryti, jeigu vis
intelektualų susirinkimai, į kuriuos tempia sugyventinis, tokie priplėkę, kad
jai net svaigsta galva? Belieka uosti įmantrius, gyvenimu alsuojančius kvapus
virtuvėje. Ir būtent puodų vergės, o ne intelektualiojo Rašytojo, katinas
ateina išsivesti pro Auksines duris. Cinamonu ir vanile kvepiančios durys į
auksinę šviesą atsiveria nedaugeliui – tik katėms ir žmonėms. Ne visiems tiems,
kurie nešioja žmogišką pavidalą – dauguma jų tėra inspektoriai, viršininkai,
rašytojai ir svarbūs visuomenės veikėjai. Iš amžino šalčio ir pilkumos
išgelbstimi tik tikri žmonės – elfės ir hiacintais kvepiantys vaikai. Kiti
lieka amžinai vegetuoti sušalusioje, tuščiose kosmoso platybėse skriejančioje
Pilkojoje planetoje. Arba išskrenda į kitus pasaulius ir virsta puskatėmis.
Keista, pretenzinga, tačiau visgi kažkuo artima knyga. Dėl
kačių ir Auksinių durų. Ir dėl to, kad nutilęs, juodo vandens semiamas miestas,
kuriame ir vyksta visa beprotybė – mano Vilnius.
Verdiktas: 7/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą