2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienis

Knygų iššūkis 2014

Na, pagaliau! Jau buvau beprarandanti viltį sulaukti. Pernai per vėlai sužinojau apie šią akciją, tai labai norėjau sudalyvauti šiemet. Sąrašą susidariusi buvau jau seniai, o nesulaukdama iššūkio paskelbimo porą knygų netgi spėjau perskaityti. Galvojau, gal pagudrauti ir jas palikti sąraše, gi šiemet mažiau laiko bus skaitymui. Vis dėlto pakeičiau kitomis, kad sąžiningiau būtų.

Mano sąrašas:
  1. „Kalevala“
  2. Susanna Clarke „Jonathan Strange & Mr Norell“
  3. Lena Eltang „Akmeniniai klevai“
  4. Maksas Frajus „Atėjūnas“
  5. Jozefas Frankas „Atsiminimai apie Vilnių“
  6. Ričardas Gavelis „Vilniaus džiazas“
  7. Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“
  8. Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“
  9. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“
  10. J. K. Rowling „The Casual Vacancy“
  11. Herbjørg Wassmo „Dinos knyga“
  12. Carlos Ruiz Zafón „Vėjo šešėlis“

Alternatyvios knygos:
  1. Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“
  2. José Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“

2014 m. kovo 25 d., antradienis

KP14: antra dalis

Sekmadienio ir pirmadienio „Kino pavasario“ džiaugsmai.

Kerai nuo tamsos. Filmas prasidėjo statiškais ramaus ežero vaizdais ir dieviško grožio estiška daina, ir aš nusprendžiau, kad tai bus mano šių metų „Kino pavasario“ atradimas. Pirmoji dalis, apie nedidelę bendruomenę, idiliškai leidžiančią vėsios šiaurės vasaros dienas trobelėje vidury miškų, užtvirtino pirmą įspūdį. Iš pradžių labai erzino drebanti kamera, bet po to apsipratau. Tiesiog velniškai malonu buvo stebėti tuos relaksuojančius, nieko ypatingo neveikiančius žmones. Juo labiau kad teko išgirsti šiek tiek estiškų dialogų, kurie man yra muzika ausims.
Deja, tai buvo tik viena iš trijų filmo dalių. Antrojoje herojus lieka vienas atokioje saloje, ir čia viskas jau nebuvo taip puiku. Nuostabi šiaurietiška gamta, gražūs stambaus arba tolimo plano kadrai... kuriuose vaizdas nesikeičia ištisas minutes. Po maždaug 10-ies minučių kaimynas iš kairės pradeda nevaldomai kikenti, pora žiūrovų palieka salę. Aš mėgstu lėtą kiną, tad ištvėriau, bet net man tas lėtumas buvo perspaustas. Nuotraukų paroda, o ne kinas. Gražių, meniškų nuotraukų, bet vis vien.
Trečioji dalis nukelia į metalo koncertą. Čia jau norėjosi pabėgti ir man. Visiškai nebuvo į ką žiūrėti, nebent į zombiškai išpaišytus muzikantų veidus, beliko tik klausytis muzikos, kuri ne visai mano skonio. Kaimynui vėl kikenimo priepuolis, dar pora žiūrovų išeina. Aš kantri, aš išsėdėjau iki galo, bet jau be jokio malonumo.
Sunku prisiminti kitą atvejį, kai taip smagiai prasidėjęs filmas galiausiai būtų virtęs nuobodybe. Galėjo būti gražus filmas apie nieką, jei kūrėjai nebūtų taip užsižaidę eksperimentuodami. Gaila neišnaudoto potencialo.
Verdiktas: 7/10.

Harmonija. Kol kas iš mano matytų filmų „Harmonija“ sulaukė mažiausiai žiūrovų. Nedidelė salė nesurinko nė 10-ies žmonių, pusė kurių buvo savanoriai, einantys į viską iš eilės. Dokumentika visuomet mažiau populiari už vaidybinį kiną – o gaila, nes filmas pasitaikė visai neblogas.
Kamera seka mažo miestelio pučiamųjų orkestro gyvenimą. Jie repetuoja, ruošiasi koncertui bei paradui, kartu švenčia. Gyvena savo gyvenimus, kurių nuotrupos retkarčiais įsimaišo tarp orkestro vaizdų.
Neturiu daug ką pasakyti apie šį filmą, nors jis man ir patiko. Tiesiog lengva, smagi, neįpareigojanti paprasto gyvenimo dokumentika. Daug minčių ar emocijų nesukėlė, bet salę palikau su šypsena.
Verdiktas: 8/10.

Užsimerkus gyventi paprasčiau. Dievinu kelio filmus, o šiemet festivalis viliojo net keliais. Leidau sau išsirinkti tik vieną ir dabar gailiuosi, nes teko atsisakyti „Nebraskos“, o po to iš visų pusių pasipylė liaupsės tam filmui. Gal kada gausiu progą pažiūrėti. Šįkart nugalėjo „Užsimerkus gyventi paprasčiau“, nes juk Bitlai.
Dieve mano, seniai nebuvau taip smagiai leidusi laiko kine. Nesu komedijų mėgėja, bet čia nebuvo tas filmas, iš kurio kvatotum susiriesdamas, nors šypsena nuo veido nedingo beveik visą laiką. Net ispanų kalba nelabai erzino – štai kas būna, kai filmas patinka. Veikėjams neįmanoma nejausti simpatijos, ypač pagrindiniam personažui mokytojui – jau taip jis norėjo pas Lennon‘ą, kad net graudu darėsi, kai jam nesisekė.
Nebus tai geriausias šių metų filmas, bet smagiausias ir šilčiausias – be abejonių.
Verdiktas: 10/10.

2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

KP 14: pirma dalis

Pirmoji „Kino pavasario“ filmų porcija, suvartota penktadienį ir šeštadienį.

Betliejus. Apie nesibaigiančius Artimųjų rytų karinius konfliktus prikurta daug filmų. Jie dažniausiai būna neblogi, kai kurie netgi visai geri, bet ar buvo šioje srityje kas nors tikrai išskirtinio, nepamenu – bent jau man matyti neteko. „Betliejus“ – vienas iš tų visai neblogų, nors ir ne išskirtinis.
Man patiko realistiškai pavaizduota Palestinos kovotojų situacija. Nes juk neužtenka visiems kovoti prieš bendrą priešą, reikia dar ir pasipešti tarpusavyje, kas kovoja teisingiau, kam priklauso daugiau garbės ir privilegijų. Patiko pagrindinis veikėjas palestinietis – eilinis nelabai daug košės galvoj turintis paauglys, kuriam atrodo labai kieta įrodinėti drąsą apsivelkant prieštvaninę neperšaunamą liemenę ir stojant prieš šautuvo vamzdį. Gana įtikinamai atrodė ir jo ryšys su Izraelio agentu, balansuojantis ant trapios tarpusavio pasitikėjimo ir simpatijos bei priešiškumo kitos barikadų pusės atstovui ribos.
Papildomą balą filmas gauna už pabaigą, kuri man buvo maloniai netikėta – tikrai maniau, kad viskas išsiriš banaliau. Bet banalumo „Betliejuje“, skirtingai nei pernai žiūrėtame panašios tematikos „Alyvmedyje“, nedaug.
Verdiktas: 8/10.

Sniego traukinys. Šito filmo laukiau labiausiai, ir visai buvo dėl ko. Patinka man visokios distopinės, apokaliptinės ir post-apokaliptinės istorijos, ypač kai jos gerai suregztos. Šitas filmas suregztas gerai: gal ne tiek pats pasakojimas, kuriame yra šiokių tokių skylių, bet tai, kaip jis pastatytas. Velniškai paveikus reginys, balansuojantis ant blockbusterio ir ir nepriklausomo meninio kino ribos. Įsivaizduoju, kad bus, kas jį žiūrės vien dėl veiksmo, nes jo daug, jis prasideda nuo pirmos minutės ir vyksta be atokvėpių, įtampa nenuslūgsta per visą filmą. Kovų scenos brutalios, kartais net iki absurdiško lygio. Apskritai absurdo filme daug, jis išlenda netikėčiausiose vietose, ir tai yra viena geriausių filmo savybių. Ko verta vien scena, kai pačiame kruvino susirėmimo įkarštyje abi pusės nustoja kapojusios galvas, kad suskaičiuotų likusias sekundes iki Naujųjų metų!
Sukilėlių personažai gan standartiniai, ne kartą matyti (išskyrus paplaukusių korėjiečių porelę, į kurią žiūrėti tikrai smagu), o vat blogiečiai pirmos klasės atstovai, nors groteskiški ir karikatūriški iki negalėjimo, kur kas įdomesni. Sacharininė pradinukų mokytoja primena steroidų apsirijusį Duracell zuikį, o nuo Tildos Swinton vaidinamos ministrės išvis neįmanoma atplėšt akių.
Apskritai filmas gan tamsus, optimizmo jame nedaug, o komiškos scenos tik dar labiau išryškina situacijos absurdiškumą ir beprasmybę. Tikėjimo žmonija ir šviesia jos ateitimi jis tikrai nesustiprins. Tačiau reginys neeilinis.
Verdiktas: 9/10.


Judas. Nuo rusų kino paprastai laikausi atokiau, bet man labai patinka biblinių istorijų interpretacijos ir dekonstrukcijos, tad susigundžiau šiuo filmu. Ir jis tapo pirmuoju metų nusivylimu. Labai gaila, nes idėja – parodyti Judą kaip simpatingą, tačiau nesuprastą personažą – įdomi, nors ir nenauja, bet jos išpildymas pasirodė nekoks.
Visų pirma mane šiame filme baisiai erzino rusų kalba. Ji mane ir šiaip erzina, o iš biblinių veikėjų lūpų skambėjo išvis groteskiškai. Gal kažkam ji graži, melodinga ir t.t., bet man tai – gezų kalba, ir nieko čia nepadarysi.
Nepatiko man ir pagrindinis personažas. Teko skaityti nemažai liaupsių Judą vaidinusiam aktoriui, bet aš nuolatinio pamišėliškos veido išraiškos ir išpuvusių dantų demonstravimo bei rėksmingų monologų nepavadinčiau gera vaidyba. Labai jau perspausta viskas, dramatizuota iki negalėjimo. Neskanu. Monologai kine man išvis atrodo kažkoks nesusipratimas: jeigu režisierius turi jų griebtis, kad atskleistų veikėjo savijautą ar mintis, vadinasi, jis paprasčiausiai nesugeba to parodyti kitokiais, natūraliau atrodančiais būdais. Ir šiaip labai jau daug garbės tam Judui suteikta, pusiau sudievintas jis toks išėjo, vienintelis iš kvailos avinų apaštalų bandos iš tikro suprantantis Mokytoją ir žinantis, ką reikia padaryti. Netgi kai kurie Jėzaus žodžiai jam suteikti. Kažkokia plokščia man pasirodė šita interpretacija.

Verdiktas: 5/10.

2014 m. kovo 19 d., trečiadienis

Kino pavasaris 2014

Laukia krūva neaprašytų knygų, bet joms kurį laiką teks pabūti nuošalyje, nes jau rytoj prasideda kino pavasaris. Net virpu viduje, kaip laukiu. Bilietus pirkau daugiau nei prieš savaitę, bet Vingyje jau buvo justi šventės nuotaika. Labai smagu ir šiek tiek pavydu, kai perki 10 bilietų, o prieš tave stovintis žmogus – 30. Kada nors ir aš festivalio proga pasiimsiu atostogas ir žiūrėsiu po 3 filmus per dieną, kol susisuks galva.

Kadangi pernai iš 5 filmų tikrai patiko tik vienas, o kiti buvo labai vidutiniški arba stipriai nuvylė, šiemet velniškai ilgai susidarinėjau savo programą. Labai tikiuosi, kad pastangos atsipirks. Štai ką artimiausias dvi savaites žiūrėsiu (filmų aprašymai paimti iš „Kino pavasario“ puslapio):

  • Betliejus. Razis ir Sanfuras tokie artimi, kad beveik pamiršo, kokiomis aplinkybėmis susipažino. Razis dirba Izraelio slaptosioms tarnyboms, o Sanfuras – jaunas informatorius iš Palestinos. Vieną dieną Raziui pavedama užduotis likviduoti ieškomiausią „Al-aqsa“ kankinių brigados lyderį, kuris yra Sanfuro brolis Ibrahimas. Per kruviną susirėmimą Izraelio armija nužudo Ibrahimą. „Al-aqsa“ prisiekia atkeršyti Izraelio teritorijoje. Į planą įtraukiamas ir gedintis Sanfuras. Praradus informatorių Raziui gresia atleidimas iš darbo. Abu vyrai susiduria su neišsprendžiama dilema ir nebėra tikri, kuo gali pasitikėti.
  • Sniego traukinys. 2031-ieji. Jau praėjo septyniolika metų po to, kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.
  • Judas. Smulkus vagišius Judas ieško lengvo grobio turgaus aikštėje, kurioje Kristus skaito pamokslą, o jo apaštalai renka išmaldą. Judas seka paskui apaštalus, pavagia dalį surinktų pinigų, tačiau nelieka nepastebėtas. Kristus vis dėlto atleidžia sučiuptam vagišiui ir pakviečia prisijungti prie savo pasekėjų. Jis netgi paskiria Judą iždininku. Netikėtas Kristaus pasiūlymas šokiruoja Judą, bet jis sutinka tapti vienu iš apaštalų, nes labai nori sužinoti, kas bus toliau. Pamažu jis perpranta Kristaus žodžių esmę, tačiau mano, kad apaštalai pernelyg aklai tiki savo Mokytoju. Judas nepraleidžia progos pasiginčyti ieškodamas tikrosios tiesos. Tačiau dauguma apaštalų jo nesiklauso, tad Judas jaučiasi nesuprastas. Jo neapleidžia mintis, kad Kristaus mokymai gali nugrimzti užmarštin, jei jis nebus paaukotas. Tad Judas ir nusprendžia išduoti Mokytoją.
  • Kerai nuo tamsos. Filme pasakojama apie bevardžio personažo tris gyvenimo epizodus. Be jokios įžangos žiūrovas supažindinamas su jo gyvenimu penkiolikos asmenų bendruomenėje, įsikūrusioje mažoje Estijos saloje. Vėliau vyras nuo jos atsiriboja ir gyvena vienas atšiaurioje Suomijos gamtoje. O trečiasis gyvenimo epizodas – Norvegijoje, vykstant metalo muzikos koncertui su šamanizmo elementais. 
  • Harmonija. Mažas miestelis. Sausakimšoje salėje orkestras ruošiasi koncertui, dirigentas prašo tylos. Auštant senas vyriškis žvejoja ir klausosi aplinkinių garsų. Netoliese pražygiuoja karnavalui pasipuošusi grupelė. Savo kambaryje paauglys bando užsidėti kaklaraištį garsiai grojant metalo muzikai. Šmaikštaus filmo režisierius, supažindindamas su maža bendruomene, jos kassavaitinėmis repeticijomis ir dalyvavimais koncertuose, siūlo leistis į garsų harmonijos paieškas.
  • Užsimerkus gyventi paprasčiau. Paveiktas egzistencinės krizės, 1966 m. Johnas Lennonas nusprendžia palikti grupę „The Beatles“ ir tapti profesionaliu aktoriumi. Garsusis atlikėjas atvyksta į Almerijos regioną Ispanijoje, kad nusifilmuotų amerikiečių režisieriaus Richardo Lesterio dramoje „Kaip aš laimėjau karą“. Albacetės miesto mokykloje dirbantis anglų kalbos mokytojas Antonio naudoja „The Beatles“ dainų tekstus kaip pedagoginę priemonę. Jis yra ištikimiausias Johno Lennono gerbėjas. Sužinojęs sensacingą naujieną, kad svajonė pamatyti muzikos dievaitį yra pasiekiama automobiliu, Antonio išsiruošia į nuotykių kupiną kelionę. Ispanas trokšta ne tik susitikti su akylai saugomu dainininku, bet ir paprašyti jo kai ko neįprasto. Kad būtų linksmiau, Antonio priima į mažą automobilį autostopu keliaujančius Lennono gerbėjus: gražuolę dvidešimtmetę Belen, kuri dėl nevykusių santykių bėga nuo įpykusios šeimos bei Bažnyčios, ir maištingą šešiolikmetį Chuanjo, pavargusį nuo nuolatinių konfliktų su senamadišku tėvu. Jaunieji pakeleiviai įsivaizduoja Johną Lennoną kaip laisvės ir vilties simbolį.
  • Mandarinai. Devyniasdešimtųjų ruduo. Vyksta Abchazijos ir Gruzijos karas. Regione esančio estų kaimelio gyventojai Ivo ir Markusas vieninteliai liko čia. Markusas nori nuimti mandarinų derlių, o Ivo nelabai patinka šis sumanymas. Kai karo veiksmai pasiekia vyriškių kiemą, Ivo atranda sužeistą kaukazietį Achemdą. Nekreipdamas dėmesio į gresiantį pavojų vyras priglaudžia karį savo namuose. Markusas tarp žuvusiųjų atranda sužeistą gruziną ir taip pat apgyvendina pas save. Dabar mandarinų augintojai turi malšinti konfliktą, įsiplieskusį po jų pačių stogu.
  • Lūšies valanda. Į kunigę Heleną pagalbos kreipiasi mokslininkė Lisbeta. Jaunas vaikinas, kuris nužudė du senyvo amžiaus žmones, kalėjime bandė nusižudyti kliedėdamas apie Dievą. Jis tapo dalimi eksperimento, kurio metu dovanojant kaliniams gyvūnus bandoma juos sužmoginti, tačiau vaikinas visiškai sužvėrėja. Bijodamos, kad jis vėl norės žudytis, kunigė ir mokslininkė privalo užgniaužti priešiškumą viena kitos atžvilgiu, kad galėtų dirbti išvien. Lenktyniaudamos su laiku dvi moterys pradeda sunkią kelionę į liguisto jaunuolio protą ir sielą.
  • Tiems, kurie nepasakoja istorijų. Australijos aktorė ir šokėja Kym nutaria praleisti atostogas žiemiškoje Bosnijoje ir Hercegovinoje. Susiplanavusi kelionės maršrutą pagal patyrusio gido rekomendacijas ji būtinai nori užsukti į mažą Višegrado miestelį, kuris ribojasi su Serbija. Smalsi moteris pasinaudoja patarimu pernakvoti „romantiškame“ viešbutyje „Vilina Vlas“, tačiau naktį ją kamuoja nemiga. Pamažu Kym išsiaiškina Višegrado šiurpius įvykius ir viešbutyje vykdytas siaubingas egzekucijas. Ji jau nebegali būti tiesiog paprasta turistė. 
  • Gatvė Palerme. Sekmadienio popietė. Nuo Sacharos pučiantis karštas vėjas atneša į Palermą tvankų orą. Dvi draugės Rosa ir Klara atvažiavo čia dalyvauti bičiulės vestuvėse, bet pasiklydo gatvių labirintuose. Jos atsiduria ankštoje gatvelėje, kurioje neįmanoma prasilenkti dviem mašinoms. Tą pačią akimirką į gatvelę iš kitos pusės įsuka močiutės Samiros vairuojamas automobilis su Kalafiorų šeimos nariais. Dvi mašinos susiduria ir sustoja viduryje gatvelės. Tačiau nei dvi merginos, nei šeimos automobilį vairuojanti senolė Samira nepasiruošusios užleisti kelio. Įsiplieskia tikra kova. Pažįstamiems ir atsitiktiniams vyrams nesiseka perkalbėti tyliais žvilgsniais bendraujančių ir neišlipančių iš mašinų moterų vairuotojų. Nieko panašaus anksčiau neregėję gatvelės gyventojai ima statyti sumas už skirtingas mašinas, nes jiems rūpi, kuri iš moterų vis dėlto pasitrauks pirmesnė. Miestą apgaubia vakaras, stoja naktis, tačiau Rosa ir Samira nepasiduoda. Kęsdamos troškulį ir alkį, jos viena kitai leidžia suprasti, kad tai gyvybės arba mirties klausimas.

Ataskaita būtinai bus čia. Iki susitikimo kine!