Cypiau iš laimės, kai pamačiau, kad „Tyto alba“ išleis šitą knygą. David Lynch yra toks žmogus, į kurio galvą man visada labai norėjosi įlįsti ir pažiūrėti, kokia velniava ten dedasi. Negali gi iš niekur nieko atsirasti tokie briedai, kaip jo filmuose. Tai vos tik knygai pasirodžius knygyne, čiupau dar šviežią ir nešiausi namo, tikėdamasi nemenko skaitymo malonumo.
Perskaitymui užteko poros valandų. Knygelė nestora, autorius rašo lakoniškai, kai kurie skyriai sudaryti vos iš kelių sakinių. Jei būtų reikėję už tai mokėti savo pinigais, jausčiausi šiek tiek apgauta, nes nors leidimas ir išskirtinai gražus, daugiau nei 30 Lt už tokios apimties knygą atrodo kažkaip neadekvačiai. Turinys, deja, irgi pasirodė ne visai tai, ko tikėjausi. Knygą sudaro Lyncho pamąstymai apie kūrybą, kiną bei transcendencinę meditaciją. Tai va, tos meditacijos man ten buvo gerokai per daug. Pasikartojantys patikinimai, kaip ši išlaisvinanti sąmonę ir didinanti kūrybiškumą, atsibodo jau po kelių skyrių, juo labiau kad autorius nepateikė jokių konkrečių pavyzdžių, kaip ta meditacija jam padėjo kūrybiniame procese. Pabaigoje gerbiamas režisierius it kokia mis Pasaulis pradėjo pezėti apie visuotinę taiką, tai išvis nesmagu pasidarė. Kažkokia meditacijos reklama, ir tiek. Gerai dar, kad knygos gale nebuvo kokių nors dvasinių guru kontaktų, o tai visai būčiau praradusi pagarbą autoriui.
Kur kas įdomesnės man pasirodė šen bei ten pamestos nuotrupos apie Lyncho filmus, tik kad labai jau mažai jų buvo. Pora trumpų skyrių apie „Mulholland Drive“, „Blue Velvet“, „Inland Empire“, „Twin Peaks“, dar kažką. Vos viena vargana pastraipa apie tokią nelynchišką, tačiau mano numylėtą „The Straight Story“. Gal kiek daugiau buvo režisieriaus pamąstymų apie filmų kūrimą apskritai, bet jie dažniausiai labai abstraktūs: kalbama apie kažkokias idėjas, ir tuo viskas pasibaigia. Labiausiai patiko Lyncho požiūris į filmų (ar apskritai bet kokio meno kūrinio) interpretaciją, kuris labai panašus į maniškį: nereikia filmų per daug aiškinti ir analizuoti, tiesiog pasinerti į filmo pasaulį. Intuityviai suprantame kur kas daugiau, nei galime išreikšti žodžiais. Šiek tiek juokinga, kai režisierus, apie kurį ne kartą sakyta, jog jo filmus supranta tik jis pats, ima aiškinti, kad „filmas turi būti savaime iškalbingas“ ir „absurdiška, jei režisieriui reikia pasakoti, ką filmas reiškia“. Tokių žodžių labiau tikėčiausi iš realistinio kino kūrėjo. O Lynchas kuria keistus filmus ir jų nekomentuoja. Ir gerai. Per daug knebinėjimosi tik sugadina įspūdį.
Apskritai knyga šiek tiek nuvylė. Langelis į režisieriaus smegenis šiek tik prasivėrė, bet ne tiek, kiek norėjosi.
Verdiktas: 8/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą