Pastarosiom savaitėm visai nėra laiko knygoms. Gal ir gerai – kaupiuosi knygų iššūkiui. Tad atsiskaitinėti tenka už
senesnius skaitymus.
Kalėdoms suvartojau „Deja Vu Vilnių“.
Būtent suvartojau, nes jau seniai bebuvau sugraužusi knygą praktiškai per
dieną. Tai, beje, visiškai nereiškia, kad dabar pulsiu aikčioti, kokia nuostabi
knyga buvo. Lengvai skaitoma, taip. Įdomi – dažniausiai. Bet galėjo būti
geriau.
Knygoje pateiktos sovietinio Vilniaus
detalės tikrai įdomios. Labiausiai įsiminė mano numylėto tilto tarp Žvėryno ir
Vingio parko statybų istorija: gi pastatė jį ne dėl to, kad kažkam jo labai
reikėjo – paprasčiausiai atliko dalių po vieno Rygos tiltų statybų.
Išsiaiškinau, kodėl aplink Forum Palace taip dvokia kanalizacija – pasirodo,
toje vietoje buvo (ir turbūt tebėra) kažin kokia požeminė kanalizacijos stotis
ar koks velnias. Tokių istorijų norėjosi daugiau, ir būtent jų man pritrūko,
atrodytų, visai neplonoje knygoje. Deja, daugiau sužinojau ne apie to meto
nomenklatūros, o ne Vilniaus, gyvenimą. Didelę knygos dalį sudaro pašnekovo A.
Vileikio (nepamenu jo pareigų, bet jos daugmaž atitiko tai, ką daro dabartinis
miesto meras) pasigyrimai, su kokiais to meto partijos šulais ar sovietinėmis
garsenybėmis jam teko bendraut, kaip vežiojo juos po Vilnių ir Lietuvą ir –
svarbiausia – kaip pažindino garbius svečius su vietinės alkoholinės
produkcijos asortimentu. Gal kažkam tai įdomu, man – nelabai. Ir šiaip labai
jau teigiamai gerbiamasis meras save pateikia: su visais bendrą kalbą rasti
sugebėdavo (berods, tik kažkokiam boksininkui ranką per stipriai paspaudė), visi
jo iniciatyva vykdyti projektai pasirodė sėkmingi ir reikalingi, jei kažkas
nepavyko, tai jis gi iš pat pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs ir sakė, kad
reikia daryti kitaip, tik va neišmanėliai jo nepaklausė, visi skundai jo
atžvilgiu buvo nepagrįsti ir pateikti priešiškai nusiteikusių asmenų, ir t.t.
Kažkaip pradedi nebetikėti ilgainiui ir svarstyti, kaip iš tiesų viskas buvo.
Suprantu, kad knygoje, kuri paremta vieno asmens pasakojimais, subjektyvumo
neišvengsi, tačiau man pasirodė, kad knygos autorė kiek per daug pataikavo
pašnekovui, stengdamasi viską pateikti taip, kaip norėjosi jam pačiam. Vietomis
norėjosi aštresnių, labiau provokuojančių klausimų ar komentarų, nes
dažniausiai pokalbis taip ir nuslysdavo paviršiumi. Buvo praleista daug progų
pasikapstyti giliau: ne kartą pasitaikė, kad A. Vileikis užsimena apie ką nors
įdomaus, apie ką man pačiai autorės vietoje knietėtų daugiau paklausinėti,
tačiau ši tvarkingai laikosi savo susidaryto klausimų ir temų plano ir nieku
gyvu nuo jo nenukrypsta. Šiek tiek spontaniškumo nebūtų pakenkę.
Bendras įspūdis perskaičius knygą panašus, kaip po Fabijoniškes pavaikščiojus – tokia sovietinė pilkuma ir niūruma. Nelinksma visgi buvo tada gyventi, nors ir visai smagiai kai kurios istorijos dabar skamba.
Verdiktas: 7/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą