Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Šitą knygą perskaičiau jau prieš kelias savaites, bet niekaip nesileidžia aprašoma, nors tu ką. Atrodo, visiškai nesudėtinga knyga, nėra ką baisiai apie ją galvoti, bet apie visas vėliau perskaitytas jau parašyta, o šitai vis pritrūksta žodžių. Bet aš užsispyriau nepradėti naujos knygos, kol nebus pabaigta su šita, tai teks ką nors išspausti.

Ką daryti, kai tau 59-eri, mylima žmona neseniai mirė nuo vėžio, o darbovietė, kuriai atidavei didžiąją dalį savo gyvenimo, praneša, kad tavo paslaugų jiems nebereikia? Atsikeli vieną antradienio rytą ir trini alyva virtuvės stalviršius, nes daugiau neturi kuo užsiimti? Tik virvę ant kaklo ir Anapilin. Prieš tai, žinoma, rūpestingai apėjus visą kvartalą (tai kas, kad nebesi bendruomenės pirmininkas – kas nors juk turi rūpintis tvarka!), užsivilkus geriausią kostiumą (kaip kitaip žmonai aname pasaulyje pasirodysi?) ir skrupulingai įkalus kablį į patį lubų centrą. Taip, kad net sugriuvus namui kablys liktų vietoje. Tik va nevėkšlos kaimynai niekaip neleidžia net nusižudyti kaip padoriam žmogui: tai, nemokšiškai vairuodami, įvažiuoja priekaba į pašto dėžutę, tai kerėpla šeimos galva, nusprendęs sutaisyti antrojo aukšto langą, nudrimba nuo kopėčių ir tenka visą šeimyną boglinti į ligoninę, nes jo nėščia imigrantė žmona juk net vairuoti nemoka (kur tai girdėta!).

Taip prasideda knyga apie bambeklį Uvę. Bus joje dar visko: šaldytų katinų, žydrų individų, bendruomenės kova prieš bejausmius baltmarškinius valdininkus, graži meilės istorija tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių (sakykit, ar galėtumėt neįsimylėti žmogaus, kuris kelis mėnesius kasdien traukiniu važinėja į piešingą, negu jam reikia, pusę ir kelias valandas stypso stoty vien tam, kad galėtų grįžti namo kartu su jumis?), daug daug kikenimo. O kai kur gal net ašarą pavyks nubraukti.

Atskiros pagyros nusipelno knygos vertėja. „Alma Littera“ knygų vertimai dažniausiai būna pobaisiai, bet šįkart likau maloniai nustebinta. Gera skaityti, kaip mažakalbis Uvė kiekvieną pokalbį pradeda nuo „Nu?“, o atsiskyrėlis Sonjos tėvas džiugina kaimietiškomis intonacijomis: „Turiu moteriškę, ale ne namie dabartės“. Kiekvieno veikėjo balsas aiškiai atpažįstamas, ir nors su originalu palyginti negaliu, nė vienoje knygos vietoje nesijautė dirbtinumo ar lietuvių kalbai nebūdingų sakinio konstrukcijų.

Nu negaliu, kaip man patiko šita knyga. Miela, šilta, bet be jokių banalybių, pagardinta atsainiu šiaurietišku humoru. Pats tas šaltam žiemos savaitgaliui.

Verdiktas: 10/10.

David Lynch „Pagauti didžiąją žuvį“

Cypiau iš laimės, kai pamačiau, kad „Tyto alba“ išleis šitą knygą. David Lynch yra toks žmogus, į kurio galvą man visada labai norėjosi įlįsti ir pažiūrėti, kokia velniava ten dedasi. Negali gi iš niekur nieko atsirasti tokie briedai, kaip jo filmuose. Tai vos tik knygai pasirodžius knygyne, čiupau dar šviežią ir nešiausi namo, tikėdamasi nemenko skaitymo malonumo.

Perskaitymui užteko poros valandų. Knygelė nestora, autorius rašo lakoniškai, kai kurie skyriai sudaryti vos iš kelių sakinių. Jei būtų reikėję už tai mokėti savo pinigais, jausčiausi šiek tiek apgauta, nes nors leidimas ir išskirtinai gražus, daugiau nei 30 Lt už tokios apimties knygą atrodo kažkaip neadekvačiai. Turinys, deja, irgi pasirodė ne visai tai, ko tikėjausi. Knygą sudaro Lyncho pamąstymai apie kūrybą, kiną bei transcendencinę meditaciją. Tai va, tos meditacijos man ten buvo gerokai per daug. Pasikartojantys patikinimai, kaip ši išlaisvinanti sąmonę ir didinanti kūrybiškumą, atsibodo jau po kelių skyrių, juo labiau kad autorius nepateikė jokių konkrečių pavyzdžių, kaip ta meditacija jam padėjo kūrybiniame procese. Pabaigoje gerbiamas režisierius it kokia mis Pasaulis pradėjo pezėti apie visuotinę taiką, tai išvis nesmagu pasidarė. Kažkokia meditacijos reklama, ir tiek. Gerai dar, kad knygos gale nebuvo kokių nors dvasinių guru kontaktų, o tai visai būčiau praradusi pagarbą autoriui.

Kur kas įdomesnės man pasirodė šen bei ten pamestos nuotrupos apie Lyncho filmus, tik kad labai jau mažai jų buvo. Pora trumpų skyrių apie „Mulholland Drive“, „Blue Velvet“, „Inland Empire“, „Twin Peaks“, dar kažką. Vos viena vargana pastraipa apie tokią nelynchišką, tačiau mano numylėtą „The Straight Story“. Gal kiek daugiau buvo režisieriaus pamąstymų apie filmų kūrimą apskritai, bet jie dažniausiai labai abstraktūs: kalbama apie kažkokias idėjas, ir tuo viskas pasibaigia. Labiausiai patiko Lyncho požiūris į filmų (ar apskritai bet kokio meno kūrinio) interpretaciją, kuris labai panašus į maniškį: nereikia filmų per daug aiškinti ir analizuoti, tiesiog pasinerti į filmo pasaulį. Intuityviai suprantame kur kas daugiau, nei galime išreikšti žodžiais. Šiek tiek juokinga, kai režisierus, apie kurį ne kartą sakyta, jog jo filmus supranta tik jis pats, ima aiškinti, kad „filmas turi būti savaime iškalbingas“ ir „absurdiška, jei režisieriui reikia pasakoti, ką filmas reiškia“. Tokių žodžių labiau tikėčiausi iš realistinio kino kūrėjo. O Lynchas kuria keistus filmus ir jų nekomentuoja. Ir gerai. Per daug knebinėjimosi tik sugadina įspūdį.

Apskritai knyga šiek tiek nuvylė. Langelis į režisieriaus smegenis šiek tik prasivėrė, bet ne tiek, kiek norėjosi.

Verdiktas: 8/10.

Jean Teulé „Savižudybių krautuvė"

Kai parsinešiau šitą knygą, mano su literatūra nelabai draugaujanti teta pakomentavo: „Kokias čia nesąmones skaitai?“ Paskui nusičiupo ir visą vakarą kikeno bei garsiai skaitė ištraukas. Geras ženklas, pagalvojau.

Pradžia tikrai buvo smagi ir daug žadanti. Apie tokią pačiuožusią šeimynėlę, pačiuožusiam ateities pasauly pardavinėjančią vieną už kitą kūrybiškesnius nusižudymo būdus. Tėvai idėjiškai puoselėja parduotuvę, migrenų ir neurozių kamuojamas vyresnysis sūnus užsidaręs savo kambaryje generuoja genialias masinių savižudybių idėjas, nevykėle ir baidykle besijaučianti dukra bando atrasti savo vietą šeimos versle. Šeimynėlės gyvenimas būtų niūriai idiliškas, jei ne jaunėlis sūnus, kažkoks nesusipratimas, gimęs tėvams nusprendus išmėginti konkurentų siūlomą produktą – suplyšusį prezervatyvą. Produktas pasirodė tikrai nevykęs: užsikrėsti lytiškai plintančia liga ir pakratyti kojas nė vienam nepavyko, o štai sūneliui smegenyse kažkas susisuko. Išėjo nei šioks, nei toks: dar kūdikis būdamas pradėjo šypsotis, o augant problemų vis daugėja: tai nei iš šio, nei iš to ima niūniuoti, tai debesis krautuvėlės kieme gaudo, o baisiausia, kad visuose dalykuose mato tik gerąją pusę. Tėvai neišmano, ko imtis, o vaikis iš pradžių lėtai ir nepastebimai, o vėliau vis užtikrinčiau ima keisti ne tik savo šeimos, bet ir su pasauliu nusprendusių atsisveikinti krautuvėlės klientų gyvenimus.

Absurdo ir juodojo humoro knygoje netrūksta, ypač pirmoje jos pusėje. Užtat man pritrūko ryškesnio siužeto, įvykiai dažnai atrodė nelogiški ir pritempti, ypač istorijos pabaiga. Ilgainiui autorius vis dažniau ima nuklysti į keistus pafilosofavimus ir veikėjų galvose vykstančių konfliktų aprašymus, kurie man ne itin įsipaišė į bendrą gana lengvabūdišką atmosferą. Labai nevientisa man pasirodė šita knyga, kažkas joje man nelipo. Gal koją pakišo tai, kad autorius – prancūzas: nesuprantu aš jų ir viskas, kažkoks keistas tas jų stilius ir mąstysena. Knygos trumpumas man tapo privalumu, nes per porą valandų, kiek užtruko ją perskaityti, nespėjo įgristi. Dar 50 puslapių jau būtų buvę per daug.

Verdiktas: 6/10.

George R. R. Martin "A Clash of Kings"

Pradeda erzint mane šita epopėja. Pirmą knygą ganėtinai smagiai suvartojau, o va antroji jau strigo, nesiskaitė. Labai jau ištempta viskas; šiek tiek pasistengus visą istoriją būtų galima sutrumpinti perpus ir ji nuo to nė kiek nesuprastėtų. Dabar gi pirmoje pusėje knygos beveik nieko nevyksta, o vėliau tik spėk susigaudyt. Visų tų intrigų man jau per daug, niekada nemėgau tokių dalykų; kraujo marios irgi gerokai perspaustos. Panašu, kad čia tik pradžia, vėlesnėse knygose skerdynių bus dar daugiau: jei taip, tai ką tie penki (ar kiek ten jų) karaliai valdys, kai visi išsipjaus? Išdegintą dykynę?

Personažai irgi kažkokie suprastėję. Du nauji balsą įgavę veikėjai visiškai neįdomūs, nevykėlis uzurpatorius Theon‘as nervino kaip reikiant. Pirmoje knygoje taip patikusi Daenerys pavirto užsispyrusia princese. Sansai vis dar norisi gerai užvožti, kad atsipeikėtų. Įdomiausiais išliko Tyrion‘as ir Arya, bet ši pusę knygos neturėjo ką veikti. Vis labiau man patinka Catelyn: ji vienintelė į visą šitą kapojimąsi žiūri iš teisingos perspektyvos, tik kad nieks jos neklauso. Jon‘as kaip personažas gan plokščias, bet jo siužetinė linija intriguoja labiausiai. Maloniai šiurpūs tie pasaulio anapus Sienos aprašymai. Žiema artinasi, kyla šalti vėjai, o su jais iš Šiaurės ateina negeri dalykai... Vien dėl to norisi skaityt toliau, bet nežinau, ar užteks kantrybės. Gi kiekviena iš šitų knygų storesnė už prieš tai buvusią, o veikėjams viskas eina tik blogyn. Nėra tas Martinas toks nenuspėjamas, kaip visi teigia. Tikrai nenuspėjama būtų, jei nors kartą knygoje nutiktų kas nors gero. Ima varginti ta nuolatinė grėsminga atmosfera. Nenorėčiau mesti serijos, kai jau įveikta pora knygų, bet turbūt reiks padaryt pertrauką prieš imant į rankas trečią.

Verdiktas: 7/10