Renata Šerelytė „Kokono baladės“

Vienas iš mano neoficialių šių metų knyginių tikslų buvo pažindintis su lietuvių autorių kūriniais. Kol kas visai neblogai sekasi – antra lietuviška knyga iš eilės, laukia dar viena.

Imdama knygą į rankas apie Renatą Šerelytę kaip rašytoją absoliučiai nieko nežinojau. „Kokono baladės“ sudomino aprašymu – ne kasdien juk pasirodo lietuviška fantastinė knyga. Ir ne tradicinė mokslinė fantastika, kurią nebaisiai mėgstu, o iš pažiūros kažkas daug įdomiau.

Anotacija žadėjo gerą dozę keistenybių. Gavau jų su kaupu, net per daug. Prologas suintrigavo, bet po to taip jau viskas keista, perkreipta ir beprotiška pasidarė, kad kartais nebeskanu palikdavo. Iš pradžių atrodė, kad čia bus ne romanas, o atskirų pasakojimų rinkinys, bet vėliau pamačiau, kad jie siejasi tarpusavyje. Tik tai ir privertė skaityt toliau, nes norėjau pažiūrėti, kaip bus prieita iki to, kas buvo rašyta prologe. Kitaip kažkur po „Baladės apie Kentaurą“ tikrai būčiau metusi knygą šalin. Gerai, kad nemečiau, nes vėliau reikalai kiek pagerėjo: antroje knygos pusėje betikslio briedo sumažėjo, tapo panašiau į tai, ką žadėjo nugarėlė: išmoningą, keistą fantastiką.

Panaši į sapną man pasirodė ši knyga. Klampų, tirštą, ne itin malonų sapną, iš kurio sunku pabusti, o pabudus visos jo detalės išsitrina iš atminties ir lieka tik slogus, keistas įspūdis. Kaip tas visose baladėse figūruojantis juodas mazutą primenantis vanduo, per kanalizaciją besisunkiantis iš Žemės gelmių. Stingdantis kosmoso šaltis. Slogi pilkuma, kai nebelieka spalvų. Skraidančios salamandros, atgyjantys krėslai, gyvatiškas apokalipsės pasiuntinys melsvais dantimis. Ir keisti personažai, bandantys toliau gyventi savo gyvenimus išprotėjusiame merdinčiame pasaulyje. Iš jų labiausiai patiko auksabarzdė elfė – pati tikriausia elfė, nors ir nemoka skaityti, geria alų ir žiūri krepšinį. Rašytojas ją vadina „puodų verge“, bet ką jai daryti, jeigu vis intelektualų susirinkimai, į kuriuos tempia sugyventinis, tokie priplėkę, kad jai net svaigsta galva? Belieka uosti įmantrius, gyvenimu alsuojančius kvapus virtuvėje. Ir būtent puodų vergės, o ne intelektualiojo Rašytojo, katinas ateina išsivesti pro Auksines duris. Cinamonu ir vanile kvepiančios durys į auksinę šviesą atsiveria nedaugeliui – tik katėms ir žmonėms. Ne visiems tiems, kurie nešioja žmogišką pavidalą – dauguma jų tėra inspektoriai, viršininkai, rašytojai ir svarbūs visuomenės veikėjai. Iš amžino šalčio ir pilkumos išgelbstimi tik tikri žmonės – elfės ir hiacintais kvepiantys vaikai. Kiti lieka amžinai vegetuoti sušalusioje, tuščiose kosmoso platybėse skriejančioje Pilkojoje planetoje. Arba išskrenda į kitus pasaulius ir virsta puskatėmis.

Keista, pretenzinga, tačiau visgi kažkuo artima knyga. Dėl kačių ir Auksinių durų. Ir dėl to, kad nutilęs, juodo vandens semiamas miestas, kuriame ir vyksta visa beprotybė – mano Vilnius.

Verdiktas: 7/10.

Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“

Kai ši knyga pasirodė knygyne, visiškai neatkreipiau į ją dėmesio. Vien iš pavadinimo nusprendžiau, kad tai bus dar vienas pretenzingas pseudo-intelektualus birzgalas – tokie man dažniausiai atrodo lietuvių autorių kūriniai. Padėjau į šalį net padoriai neperskaičiusi anotacijos. Bet va anądien kolegė užsiminė, kad vieni klientai labai gyrė tą knygą. „Sakė, ten distopija“ – žino, bjaurybė, kaip mane suvilioti. Velniškai mėgstu šitą žanrą, taigi jau po poros dienų tempiau „Mašą“ namo.

Imdama knygą į rankas, tikėjausi kažko orveliško, tačiau J. Melniko piešiama visuomenė iš pirmo žvilgsnio nepanaši į represyvią 1984-ųjų santvarką – veikiau į hedonistinį A. Huxley „Puikų naują pasaulį“. Žemėje gyvuoja viena valstybė, seniai pasibaigė visi karai, nebelikę jokių represinių struktūrų. Žmonės čia gyvena nedideliuose vienos šeimos ūkiuose, dirba vos keletą valandų per savaitę, ir tai tik savo malonumui, kad nenuprotėtų nuo nieko neveikimo. Visus sunkius ir nemalonius buities darbus nudirba storai – žmogaus pavidalo būtybės, prieš daug amžių žiauriu būdu išvestos iš nežmoniškomis sąlygomis laikytų žmonių. Šiais laikais niekam nekyla abejonių, kad storai – ne žmonės: jie nekalba, neturi jokių socialinių įgūdžių, nepasižymi savimone, tad be jokio sąžinės graužimo yra laikomi tvartuose, išnaudojami ūkio darbams, vartojami maistui. Kol saujelė aktyvistų, pasinaudojusių Reicho konstitucija, garantuojančia laisvą žodį bet kokių pažiūrų išpažinėjams, ima kelti nepatogius klausimus, grasinančius iš pamatų sugriauti visą idealią visuomenę. Vieniems tai tampa prakeiksmu, kitiems – išsigelbėjimu, vien dėl to, kad jų ramiame gyvenime vėl atsiranda prasmė, atsiranda už ką kovoti. Valstybė, kurioje neegzistuoja prievarta prieš žmogų, pamindama savo pamatinius principus mėgina užčiaupti neparankius asmenis, tačiau revoliucinga idėja jau paskleista. Kur yra riba, skirianti žmogų nuo gyvūno? Kas mus padaro žmonėmis? Ir ar gali būti, kad storai – tokie patys žmonės kaip tie, kurie juos išnaudoja ir jais maitinasi?

„Maša“ šokiruoja. Daugelyje scenų mano vaizduotė užsispyrusi nenorėjo suteikti storams žmogaus pavidalo, nes tiesiog negalėjau įsivaizduoti tokio elgesio su panašia į žmogų būtybe. Tada natūraliai kildavo klausimas, kaip per kelis amžius turi pasikeisti žmonių suvokimas, kad, matydamas priešais save fiziškai niekuo nuo tavęs nesisikiriantį padarą, aiškiai suprastum, kad visgi tai – ne žmogus, o gyvulys, ir jį skerdžiant (būtent skerdžiant, ne žudant) nekiltų jokių prieštaringų jausmų? Knygos skaitytojams tai sunkiai įsivaizduojama, o jos veikėjams – savaime suprantama. Tuomet savaime kyla kiti klausimai, ne tik apie žmonių elgesį su kitais žmonėmis, bet ir su gyvūnais, už kuriuos save laikome viršesniais. Nelaikau savęs didele jautruole, bet po knygos perskaitymo praėjus savaitei kažkaip vis dar nesinori valgyti mėsos.

Kad pateisinčiau savo vardą, reikia dėl ko nors pabambėti, tai pasakysiu, kad man nelabai patiko knygos pabaiga. Labai jau lengvai viskas išsirišo pagrindiniams herojams, o ta iš kažkur nukritusi paraleli plotmė – nei šis, nei tas. Deus ex machina kažkoks. Tokiai knygai norėjosi ko nors įspūdingesnio – nesvarbu, gero ar blogo, bet apimančio visą visuomenę.  Nepatiko ir pabaigoje išryškėjusi „tiesa“ apie Reicho valstybę – na kam to reikėjo? Būtų buvę kur kas prasmingiau, jei knyga ir būtų likusi pasakojimu apie iš pažiūros idealioje santvarkoje, kurios teisingumu nuoširdžiai tiki tiek jos kūrėjai, tiek eiliniai gyventojai, kylančias abejones ir neišvengiamą tokios santvarkos neįmanomumą. Kam reikėjo kažkokių, kad ir neįvardytų, blogiečių, kuriems galima suversti visą atsakomybę.

Nepaisant prėskokos pabaigos, tai stipriausia, ką skaičiau per gana ilgą laiką.

Verdiktas: 10/10.

Inga Liutkevičienė „Deja Vu. Vilnius 1974-1990“

Pastarosiom savaitėm visai nėra laiko knygoms. Gal ir gerai – kaupiuosi knygų iššūkiui. Tad atsiskaitinėti tenka už senesnius skaitymus.

Kalėdoms suvartojau „Deja Vu Vilnių“. Būtent suvartojau, nes jau seniai bebuvau sugraužusi knygą praktiškai per dieną. Tai, beje, visiškai nereiškia, kad dabar pulsiu aikčioti, kokia nuostabi knyga buvo. Lengvai skaitoma, taip. Įdomi – dažniausiai. Bet galėjo būti geriau.

Knygoje pateiktos sovietinio Vilniaus detalės tikrai įdomios. Labiausiai įsiminė mano numylėto tilto tarp Žvėryno ir Vingio parko statybų istorija: gi pastatė jį ne dėl to, kad kažkam jo labai reikėjo – paprasčiausiai atliko dalių po vieno Rygos tiltų statybų. Išsiaiškinau, kodėl aplink Forum Palace taip dvokia kanalizacija – pasirodo, toje vietoje buvo (ir turbūt tebėra) kažin kokia požeminė kanalizacijos stotis ar koks velnias. Tokių istorijų norėjosi daugiau, ir būtent jų man pritrūko, atrodytų, visai neplonoje knygoje. Deja, daugiau sužinojau ne apie to meto nomenklatūros, o ne Vilniaus, gyvenimą. Didelę knygos dalį sudaro pašnekovo A. Vileikio (nepamenu jo pareigų, bet jos daugmaž atitiko tai, ką daro dabartinis miesto meras) pasigyrimai, su kokiais to meto partijos šulais ar sovietinėmis garsenybėmis jam teko bendraut, kaip vežiojo juos po Vilnių ir Lietuvą ir – svarbiausia – kaip pažindino garbius svečius su vietinės alkoholinės produkcijos asortimentu. Gal kažkam tai įdomu, man – nelabai. Ir šiaip labai jau teigiamai gerbiamasis meras save pateikia: su visais bendrą kalbą rasti sugebėdavo (berods, tik kažkokiam boksininkui ranką per stipriai paspaudė), visi jo iniciatyva vykdyti projektai pasirodė sėkmingi ir reikalingi, jei kažkas nepavyko, tai jis gi iš pat pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs ir sakė, kad reikia daryti kitaip, tik va neišmanėliai jo nepaklausė, visi skundai jo atžvilgiu buvo nepagrįsti ir pateikti priešiškai nusiteikusių asmenų, ir t.t. Kažkaip pradedi nebetikėti ilgainiui ir svarstyti, kaip iš tiesų viskas buvo. Suprantu, kad knygoje, kuri paremta vieno asmens pasakojimais, subjektyvumo neišvengsi, tačiau man pasirodė, kad knygos autorė kiek per daug pataikavo pašnekovui, stengdamasi viską pateikti taip, kaip norėjosi jam pačiam. Vietomis norėjosi aštresnių, labiau provokuojančių klausimų ar komentarų, nes dažniausiai pokalbis taip ir nuslysdavo paviršiumi. Buvo praleista daug progų pasikapstyti giliau: ne kartą pasitaikė, kad A. Vileikis užsimena apie ką nors įdomaus, apie ką man pačiai autorės vietoje knietėtų daugiau paklausinėti, tačiau ši tvarkingai laikosi savo susidaryto klausimų ir temų plano ir nieku gyvu nuo jo nenukrypsta. Šiek tiek spontaniškumo nebūtų pakenkę.

Bendras įspūdis perskaičius knygą panašus, kaip po Fabijoniškes pavaikščiojus – tokia sovietinė pilkuma ir niūruma. Nelinksma visgi buvo tada gyventi, nors ir visai smagiai kai kurios istorijos dabar skamba.

Verdiktas: 7/10.